Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos

Ž K

Praėjusiame numeryje suabejoję žurnalo periodiškumo galimybėmis, šį kartą jau galime patikinti, kad penkis „Kino“ numerius šiemet vis dėlto išleisime. Ačiū projektą parėmusiai Kultūros ministerijai. O amžinasis neaiškumas vis dėlto išlieka: kas ir kokia forma Lietuvos Respublikoje remtina ar neremtina, kas neprieštarauja ar prieštarauja šleiviems ir kreiviems įstatymams ir kaip visa tai vertina visažinė Valstybės kontrolė, viešąjį interesą kartais pametanti paragrafų džiunglėse ar supainiojanti su korupcijos šmėkla.

Taigi klausimas – reikalingas ar nereikalingas specialus žurnalas, populiarinantis lietuvių kiną ir mėginantis kilstelėti kino kultūrą? – lieka atviras. Kaip ir pats svarbiausiais klausimas: ar Lietuvos Respublika (tiksliau, jos arogantiška valdžia) laiko kultūros rėmimą politikos prioritetu, ar kultūra klesti savaime kaip patvoriuose želianti žolė?

Ar reikalingas žurnalas sinefilams šalyje, kur žodis „sinefilas“ skamba kaip koks oksimoronas: sinefilizmui pas mus nei dirvos nebuvo pakankamai daug, nei ji buvo nuolatos tręšiama, kad toks augalas suklestėtų (Vaidas Jauniškis)? Šalyje, kur beveik išnykusių kino teatrų repertuarą diktuoja vien komerciniai interesai?

Dar niekada kino rodymo, o kartu ir kino edukacijos padėtis nebuvo tokia katastrofiška, kaip dabar, – nei ideologiškai budriai sergėtu sovietmečiu, nei juo labiau prieškariu, kai Vilniaus ir Kauno kino repertuarai neatsiliko nuo didžiųjų Vakarų Europos miestų. Kino rodymas anksčiau ir dabar – tai šio numerio tema. Lenkų kino istorikė Anna Mikonis atkuria prieškario Vilniaus kino topografiją, o Vaidas Jauniškis kalba apie šiandienos žiūrovo savijautą.

Repertuaro „strategija“ lėmė, kad beveik nebeliko filmų, kuriuos galėtume recenzuoti (o ypač vasarą). Ką gi, išrankesni žiūrovai beveik pamiršo kino salės tamsą, todėl po truputį plėsime „Namų kino“ skiltį.

Lietuvių filmų premjeros taip pat įstrigo prodiuserių užmačiose, tačiau filmai krizės ištiktoje Lietuvoje, kad ir kaip būtų keista, dar kuriami, paprastai dažniausiai vasarą.

Režisierius Audrius Juzėnas baigia realizuoti scenarijų apie mažą mergaitę, po 1949 m. tremties iš Sibiro slapta einančią namo, į vakarus.

Pakeliui jai padeda arba trukdo sutikti žmonės. Epizodinį rusų karininko vaidmenį filme „Ekskursantė“ suvaidino garsus aktorius Sergejus Garmašas, jį pakalbino Neringa Kažukauskaitė.

„Benai, plaukiam į Nidą!“ tapo ne tik Nidos vasaros festivalio šūkiu, bet ir Vytauto Kernagio įvaizdžio dalimi. Tačiau artisto santykiai su kinu visada buvo sudėtingi. Rūta Oginskaitė iš pokalbių su Vytautu Kernagiu, iš interviu, kuriuos jis kruopščiai rinko, iš draugų atsiminimų rengia knygą „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ apie dainuojantį Kernagį.

O „Kino“ skaitytojams autorė pasiūlė knygos vietas apie Kernagį, vaidinusį ir dainavusį kine.

Repertuarinio kino stoką šią vasarą iš dalies (o gal su kaupu) kompensuoja daug įdomių renginių, supažindinančių su kino istorija.

Žiūrėkite, skaitykite, iki pasimatymo rudenį.

KINAS
...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru