Kažin ar galime lygintis šioje srityje su prancūzais, juo labiau – su švedais ar netgi rusais (turime omenyje išimtinai kinematografines seksualumo konotacijas), bet Laima Kreivytė, subjektyviai peržvelgusi neilgą mūsų kino istoriją, rado nemažai slepiamo ar atviro seksualumo prasmių. Intriguojantį jos tekstą būtų galima plėsti iki išsamios studijos. Tikimės, autorė tą ir padarys.

Kad į lietuvių kiną vis energingiau braunasi mėgėjiškumas, parodė dokumentinių fi lmų premjeros Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Jas apžvelgianti Auksė Kancerevičiūtė net suabejojo pačia dokumentinio kino samprata ir daugumą parodytų filmų apibūdino kaip dokumentikos požymių turinčius bandymus, kupinus pompastiškų vingrybių ir pretenzingų manifestacijų, o iš tikrųjų propaguojančius tuštumą ir atsiribojimą nuo problemų, apie kurias kalba beveik visa Europa ir kurių niekaip negalime pamatyti mes patys...

Tokiame kontekste autorinės pozicijos ir stiliaus santūrumu išsiskyrė Dovilės Gasiūnaitės „Šiaurės pavasaris“, kalbantis apie buvusį muzikantą, dabar dirbantį tolimųjų reisų vairuotoju ir „besibaladojantį“ po visus pasaulio pakraščius. „Visi buvom už rankyčių ten, kely, o paskui staiga, – vieni ir liko už tų rankyčių, o kiti sugalvojo kažką geresnio.“

Kaip Audriui Stoniui sekasi reflektuoti pasikeitusias mūsų kultūros vertybes bei visuotinį amoralėjimo procesą, recenzuodama jo filmą „Keturi žingsniai“ svarsto Santa Lingevičiūtė.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija už geriausią kūrinį 2008 m. paskirta Romui Lileikiui, sukūrusiam filmą-apmąstymą apie Čiurlionių giminės, kuriai priklauso ir pats režisierius, lemtį. Filmą recenzuoja Sonata Žalneravičiūtė.

Neseniai TV parodė žinomo švedų vertėjo ir žurnalisto Jono Ohmano dokumentinį fi lmą „Smogikai“, kuris nuo ankstesnių filmų apie pokario partizaninį karą Lietuvoje skiriasi tuo, kad neafišuoja partizanų herojiškumo, o kritiškai tiria skausmingą ir painų kolaboravimo klausimą. Apie tai – Tomo Balkelio straipsnis.

Šarūnas Bartas jau antrus metus filmuoja filmą, kurio darbinis pavadinimas – „Lisabona nulis du“. Apie tai, kaip sekasi, režisierius sutiko papasakoti Neringai Kažukauskaitei. Išėjo intriguojantis monologas, daug pasakantis apie šio kiek paslaptingo kūrėjo darbo stilių.

Neringa Kažukauskaitė taip pat kalbina žinomą rusų kino dokumentininką Sergejų Loznicą, „perestroikos“ kiną primena Ramūnas Aušrotas, žurnale rasite nemažai įvairaus pasiskaitymo.

Įdomu, ar Kate Winslet šiemet teks Izoldos Keidošiūtės pranašaujamas „Oskaras“?

KINAS