Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos

Ž K

Eglutės nebus, tvirtina Nijolė Andrijauskienė, recenzuodama Roberto Zemeckio „Kalėdų pasaką“, sukurtą Charleso Dickenso kūrinio motyvais ir rodančią šiurpulingai šaltą, apsnigtą pono Skrudžo pasaulį, kuriame nėra džiaugsmo ir meilės, o reikia daryti pinigus.

Ir nors daugeliui mūsų, gerbiamieji skaitytojai, šiemetinės Kalėdos gali pasirodyti tokios pat persmelktos šalčio, akis badančio skurdo, godulio ir nemeilės artimui savo, tikėkimės, kad bent trumpam ir mus aplankys Kalėdų šviesa.

Rengdami šį, paskutinįjį metų numerį nesistengėme jo specialiai padaryti saldžiai šventiško, nekonfliktiško ir komplimentinio. Aktualūs kino kontekstai nusvėrė veikiau į priešingą pusę. Larso von Triero „Antikristas“ visur padalija auditoriją į dvi priešingas stovyklas, bet Lietuvoje dažniau tenka girdėti susižavėjimo kupinus aikčiojimus, kartais bandomus pagrįsti sudėtingais teoriniais išvedžiojimais. Toks liaupsių unisonas kiek primena masinės hipnozės seansą.

Kaip rašo Vaidas Jauniškis, šiame savo filme Larsas von Trieras aiškiai demonstruoja vizualumo galią. O ji mūsų amžiuje yra ir įtikinimo galia, vadinasi, vizualumu galima pateisinti viską.

Tačiau neišrankia, neišprususia, snobizmo, uniformizmo paveikta auditorija manipuliuoti visuomet lengviau. Prisimenate Anderseno pasaką?

Šio numerio leitmotyvas – prasmės ir turinio problema, vis labiau kamuojanti šiuolaikinį kiną, taikytina ir stambaus, ir smulkesnio kalibro filmams. Be abejo, ir mūsų trisdešimtmečių režisierių darbams, kurių šį rudenį užderėjo gana gausiai – „Artimos šviesos“, „Stiklainis uogienės“, „Giedrė“.

„Mūsų trisdešimtmečiams režisieriams lyg ir knieti pasakyti kažką svarbaus, – rašo Sonata Žalneravičiūtė. – Jie mėgina reikšmingu tonu kalbėti apie gyvenimo prasmę, apie meilę. Deja, tokios temos jiems akivaizdžiai per sudėtingos. Esminis jų filmus vienijantis bruožas – tuštuma.“

„Artimas šviesas“ recenzuojanti Rasa Paukštytė apžvelgia eurostandartus atitinkančius filmo bruožus: tvarkingai sušukuotas, neišsišokantis, netrikdantis, neerzinantis, ir mėgina atsakyti, kas neleidžia Ignui Miškiniui jaustis savo filme „lengvai ir saldžiai“, – paprasčiausias konformizmas ar atsakomybės našta, baimė suklysti?

Tačiau rasite „Kine“ kitokių dalykų: Natalija Arlauskaitė aptaria nuolat atsinaujinantį filmų apie vampyrus fenomeną, nurodantį kultūrinio nerimo zonas ir išreiškiantį socialines fobijas.

Iš arčiau pristatome prancūzų kūrėjus – vieną iš modernios kino kalbos pradininkų, gyvą klasiką režisierių Alainą Resnais ir Kanų kino festivalio prizu už vaidmenį „Antikriste“ apdovanotą aktorę Charlotte Gainsbourg.

Tarp aptariamų festivalių – lenkų kinas Gdynėje ir pasaulio dokumentika Leipcige. O Lukas Brašiškis, šiuo metu studijuojantis Niujorke, pavedžios šio su niekuo nesulyginamo miesto kino maršrutais.

Mūsų padangės sinefilui tai gali atrodyti kaip kalėdinė pasaka.

Linksmų Kalėdų, laimingų Naujųjų!

KINAS
...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru