Ar įmanoma nufilmuoti skausmą

„Barzakh” Šiemet Berlyno kino festivalio „Panoramos“ dokumentinių filmų programą atidarė Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“ (Suomija, Lietuva, 2011). Filmas apie Čečėnijoje dingusius žmones ir jų artimuosius sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, dabar jį galės pamatyti ir „Kino pavasario“ žiūrovai. Su režisieriumi Vilniuje iškart po Berlinalės kalbėjosi Dainius Makūnas. Kodėl Čečėnija? Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?   Atmetus Freudą, psichoanalizę, vaikystės traumas ir panašius dalykus, kažkada pajutau susidomėjimą smurtu: kas tai? Kodėl? Kaip mes išgyvename smurtą? Kas lieka po to? Koks būna smurtas? Kartu traukė ir filosofinės idėjos: kodėl esame tokie, kokie esame? Kiek priklausome nuo kultūros ir įvairių sistemų – valstybės ar įstatymų? Iš karto buvo aišku, kad smurtas taip pat yra tų sistemų dalis. Kilo... Plačiau >>

Kur nuriedėjo vogti neorealizmo dviračiai

„Praėjusios dienos atminimui“ „Kino pavasariui” parodžius pilną Šarūno Barto filmų retrospektyvą siūlome netikėtą požiūrį į Barto kiną neorealizmo kontekste. Perskaitęs vos porą tekstų apie italų neorealizmą supranti, kad viskas, kas tinka neorealizmo kinui, tinka ir Šarūno Barto kūrybai. Ir viena, ir kita atsirado iš gilių socialinių ir ekonominių sukrėtimų – Antrojo pasaulinio karo ir Sovietų Sąjungos griūties; ir neorealistai, ir Bartas fiksuoja visuomenės nuosmukį, sutrikimą, trauminę patirtį; ir čia, ir ten vaidina neprofesionalūs aktoriai, filmuojama gatvėse, daug dėmesio skiriama vaikams; daug bendra turi... Plačiau >>

Dantų gydytojo ir lifto baimė

„Tiranozauras“, rež. P. Considine Keturiasdešimtmetį švenčiantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis, arba IFFR (International Film Festival Rotterdam), šiemet prisiminė savo nueitą kelią ir, kas be ko, savo indėlį į kino meno raidą. Didžiuotis tikai yra kuo. Prasidėjęs kaip kino entuziastų sambūris, festivalis augo, šakojosi, įsteigė „Tigro“ apdovanojimus, paramos filmų kūrimui fondą, koprodukcijos mugę, užėmė specifinę nišą tarp tarptautinių festivalių – nuosekliai propaguoja jaunų autorių ir besivystančių šalių kiną – ir tapo solidžia institucija. Roterdamo festivalis laiko save talentų atradėju ir turi tam pagrindo, – daugelis šiandien žinomų autorinio kino režisierių... Plačiau >>

Kai sode gieda lakštingalos

„Turino arklys“, rež. B. Tarr 1960 m. vasario 9 d. Stanley Kubrickas rašo: „Jūsų gyvenimo vizija mane giliai sujaudino, taip giliai manęs niekad nesujaudino joks filmas.“ Tai – laiško Ingmarui Bergmanui fragmentas. Originalas dabar guli Vokiečių kinematekoje po stiklu. Jis – vienas iš daugybės retų Ingmarui Bergmanui skirtos parodos eksponatų. Šiemet Berlinalė surengė Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvą, paroda ją puikiai papildė, kaip ir susitikimai su Bergmano bendradarbiais, jo kūrybos tyrinėtojais.   Šiųmetinėje Berlinalėje Bergmano filmai galėjo tapti argumentu svarstant, kas vis dėlto yra kinas. Festivalio rengėjai neslepia, kad yra atviri pačioms... Plačiau >>

Naujų režisierių forumas Berlinalėje

„Amnestija“, rež. B. Alimani Šių metų pagrindinės „Forumo“ programos temos buvo šeima, tarpusavio santykiai ir identitetas. Visa tai, kas labiausiai kiekvienam mūsų svarbu ir rūpi, kol gyvenam. Tapo labai populiaru, gal net madinga važiuoti į Berlyno kino festivalį. Į jį vyksta ne tik įvairių kino sričių darbuotojai, bet tiesiog skirtingo amžiaus kino mėgėjai. Nenuostabu. Berlinalėje atvykėliai randa tai, ko tikisi, – filmų įvairovę, susitikimus su kino kūrėjais, filmų pardavėjais ir pirkėjais. Gerai ir tai, kad patekti į peržiūras net ir neturint akreditacijų galimybė vienaip ar kitaip išlieka. Bet ir nepatekus į salę, galima jausti kinu... Plačiau >>