7 meno dienos > Nr. 42 (918), 2010 lapkričio 26 d.

DAILĖ

Dovilė Aleksandravičiūtė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (2)

Eglė Kuckaitė. „Living-being. Iliustracija A, B, C, D, E“. 2009-2010 m.

Šį kartą parodos atidarymas tapo dvigubu džiaugsmu: be pačios ekspozicijos, buvo pristatyta knyga „Eglė Kuckaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ („Artserijos“ leidinio sudarytoja Danutė Zovienė, teksto autorė - Monika Krikštopaitytė, dizainerė - Ramunė Januševičiūtė, LDS leidykla, Vilnius, 2010). Aplankęs parodą žiūrovas turėjo galimybę namo parsinešti platesnį menininkės kūrybos vaizdą. O jei pirma būtų skaitęs naują knygą ir tik po to lankęs parodą, galėjo dar kartą įsitikinti, kad knygoje nupieštas Kuckaitės kūrybos vaizdas tikriausiai toks ir yra. Paroda patvirtina knygos teksto autorės suformuluotas tezes.

Natūraliai ar ne, ekspozicijos branduoliu tapo darbų serija „Living-being. Iliustracija A, B, C, D, E“ (2009-2010). Trumpoje anotacijoje net septynis kartus pakartotas žodis „Simpsonai“ taip įlindo į galvą, kad įėjus į galeriją parodos pasakojimas automatiškai ėmė megztis būtent nuo jų. Tai penki didesnio formato darbai, nes animacinio filmo herojų Simpsonų šeimą sudaro penki nariai. Pasak menininkės, šios šeimynėlės motyvas jai yra laiko ženklas:...

Plačiau >>

Ką gali ramiai ir aiškiai pasakyti

Monika Krikštopaitytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (6)

„Eglė Kuckaitė“. Dailininkų sąjungos leidykla, Vilnius 2010 m.

Skyrių pavadinimus šiam rašiniui pasiskolinau iš Eglės Kuckaitės kūrinių pavadinimų ir juose esančių įrašų, nes jie, mano supratimu, yra ne mažiau vertingi nei vaizdai. Juolab kad žodis ir vaizdas veikia išvien, sukurdami dar vieną prasmės sluoksnį, kartu sudaro baigtinį kūrinį. Be to, Eglės darbuose vaizdai irgi lengvai pasiduoda „skaitymui“. Kitaip tariant, menininkės kūryba yra labai „kalbinė“, lingvistinė. Todėl, manau, Eglę Kuckaitę galima pavadinti ir rašytoja. Ne tam, kad būtinai reikėtų kaip nors pavadinti, o todėl, kad tai gali būti raktas į jos kūrybą.

Anot meno teoretiko Bernardo Ortizo Campo, yra dalykų, kurie išryškėja tik rašant, o kai kas geriau atsiskleidžia vaizde. Kuckaitė naudoja abu lygmenis lygiagrečiai. Abu kalbėjimo (rašymo) būdai dažniausiai yra metaforiški, asociatyvūs. Menininkė pasitelkia poetinę kalbą taip, kaip ją yra aprašiusi filosofė, psichoanalizės plėtotoja ir kultūrologė Julia Kristeva: jei kalboje ir jos griežtoje sistemoje prasmė, pojūtis neišsitenka ir neturi pavidalo,...

Plačiau >>

„Nekaltybės“ muziejus

Laima Kreivytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (15)

Laisvydė Šalčiūtė. Iš ciklo „Giesmių giesmė“. 2010 m

„Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais.

Laisvytė Šalčiūtė atidarė kažką panašaus į „Nekaltybės muziejų“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Parodą „Intymumas“ sudaro atskirose salėse eksponuojami trys nauji darbų ciklai: tapybos - „Giesmių giesmė“, fotografijų - „Kūno apieškojimas“ ir instaliacija „Nepakankama nekaltybė“. Kiekviename jų diskutuojama su tradicija - teksto, kūno vaizdavimo ir šeimos struktūros. Tradicija (per)konstruojama išryškinant tris aspektus: estetinį,...

Plačiau >>

Sovietinės modernizacijos atodangos NDG

7 MD	Versija spausdinimui Skaityti komentarus (4)

Kęstutis Gvalda. Plakatas „Mūsų šviestuvai“ (fragmentas).

Gruodžio 3-4 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyks tarptautinė konferencija „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių meno, architektūros ir dizaino kontekstai“. Jos tikslas - apmąstyti to laikotarpio Baltijos šalių kultūros modernizacijos savitumą bei įvertinti jį tarptautiniame kontekste.

Siekiama pristatyti naujas sovietmečio architektūros ir dizaino atodangas, aptarti XX a. II pusėje Rytų Europos šalyse susiformavusių modernybių specifiką ir jų ryšius su pagrindinėmis Europos meno tendencijomis, ypač kaimyniniuose, nors ir „geležinės uždangos“ atskirtuose regionuose. Pranešimus skaitys menotyrininkai, kultūros istorikai, menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Olandijos ir Didžiosios Britanijos. Renginys vyks anglų kalba. Ši...

Plačiau >>

Ir kuo čia dėtas bliuzas?

Dalia Šemeškienė-Kleponytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (1)

Birutė Fiodorova. „Rūkas“ 2010 m. Eksponuojama Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje

Prisipažinsiu iš karto: gavusi pasiūlymą atidaryti parodą tokioje vietoje ir nustebau, ir suglumau.

Mintyse praskriejo viskas, ką buvau girdėjusi ir skaičiusi apie meno terapiją. Apie savo kolegės Audros Brazauskaitės knygą ir jos dailės terapijos mokyklėlę, apie tai, kad meno terapija buvo pradėta intensyviai taikyti po Antrojo pasaulinio karo, kad pirmasis terminą „dailės terapija“ 1938 m. pavartojo Adrianas Chilas, dirbęs sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis. Ką dar?.. Kad dailės terapija padeda tiek fizinių, tiek dvasinių bėdų turintiems...

Plačiau >>

Susiję numerio straipsniai