Ir kuo čia dėtas bliuzas?

Dalia Šemeškienė-Kleponytė
Prisipažinsiu iš karto: gavusi pasiūlymą atidaryti parodą tokioje vietoje ir nustebau, ir suglumau.

Mintyse praskriejo viskas, ką buvau girdėjusi ir skaičiusi apie meno terapiją. Apie savo kolegės Audros Brazauskaitės knygą ir jos dailės terapijos mokyklėlę, apie tai, kad meno terapija buvo pradėta intensyviai taikyti po Antrojo pasaulinio karo, kad pirmasis terminą „dailės terapija“ 1938 m. pavartojo Adrianas Chilas, dirbęs sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis. Ką dar?.. Kad dailės terapija padeda tiek fizinių, tiek dvasinių bėdų turintiems žmonėms išlaisvinti vidinius demonus bei fėjas ir nuo to žmonėms būna lengviau, pagerėja...

 

Vis dėlto manau, kad turint tik tiek bendrų žinių apie dailės terapiją, kalbėti ir svarstyti viešoje erdvėje apie tai būtų per drąsu. Kiek supratau, dešimt Klaipėdos krašto dailininkų irgi neturi nieko bendro su dailės terapija. Povilas Dirgėla, Vytautas Vincas Dambauskas, Regina Donbrauskaitė, Birutė Fiodorova, Borisas Jokubauskis, Eglė Lipinskaitė, Algis Ramanauskas, Tatjana Simanaitienė, Arūnas Urniežis, Kostas Žuolis pristato po du, tris tapybos darbus. Autorius jungia tik bendra organizacija „Žemaitijos dailininkų sąjunga“ ir tradiciniai tapybos darbų formatai – maždaug 60 x 80 cm. Bendros parodos „Pajūrio bliuzas“ koncepcijos nėra. Tai tiesiog  dalyvavimas savotiškame socialiniame projekte – „paroda kitoje erdvėje“.

 

Visų dailininkų darbai be galo skirtingi. Įvairūs žanrų, stilių, atlikimo technikų,  laikotarpių įtakų požiūriu. Povilas Dirgėla marinistas realistas, Reginos Donbrauskaitės natūralistiniai natiurmortai primena senąją olandų natiurmortinės tapybos tradiciją ir yra visiška priešingybė švelnioms abstrakčioms Vytauto Vinco Dambausko, siurrealistinėms Algio Ramanausko ir abstrakčioms ryškiai mėlynoms ir raudonoms džiazinėms-bliuzinėms Arūno Urniežio kompozicijoms. Tradicine ekspresionistine mokykla skamba Boriso Jokubauskio peizažai, romantiškos Eglės Lipinskaitės kompozicijos, impresionistinės Kosto Žuolio Klaipėdos akimirkos. Naujoviškai atrodo Tatjanos Simonaitienės šilko ir drobės technikų samplaika. Čia drobė su tapybos darbu tampa fonu, o ant darbo viršaus užtrauktas ištapytas šilkas suteikia kažkokį mistiško erdvinio, daugiasluoksnio matymo įspūdį.

 

Kaip suvienyti ir pristatyti keistą parodą dar keistesnėje vietoje? Neturiu jokio parodos konteksto – nežinoma vieta ir nepažįstami žmonės. Galima kalbėti tik apie tai, kas yra čia ir dabar – akimirkos meistriškumas, atmieštas momentinio supratimo. Bandysiu kelis būdus.  Gal verbalinę prasmę („Pajūrio bliuzas“) verta spręsti kaip matematinę lygtį:

 

Pajūris =  N. Vilnia

Bliuzas =  Psichiatrija.

 

Lygties sprendime – tik keistos asociacijos, stereotipai ir iš pasąmonės išplaukiantys keisčiausi vaizdiniai. Ir kuo čia dėtas bliuzas? Gal tiks geografinis atspindys:  mėlynumas – pajūris, platus dangaus horizontas, nes jausminį bliuzą atitinka tik vienas darbas, ir tai greičiau alsuojantis krauju nei mėliu. Kas yra dvasinė bliuzo būsena, žino senieji Naujojo Orleano meistrai: „Tą dieną, kai tave atleidžia iš darbo, grįžtant į namus kone mirtinai sumuša ir atima paskutinius centus, o parėjus paaiškėja, kad tave paliko žmona, tai ir yra bliuzas.“

 

O gal reikia žiūrėti paprasčiau: vienijantis dėmuo – noras kurti ir galimybė tai daryti. Čia svarbus kūrybinio momento adrenalinas, dvasinio katarsio potyris, gėrėjimasis, menas ne menui, o žmogui.


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.