Skyrių pavadinimus šiam rašiniui pasiskolinau iš Eglės Kuckaitės kūrinių pavadinimų ir juose esančių įrašų, nes jie, mano supratimu, yra ne mažiau vertingi nei vaizdai. Juolab kad žodis ir vaizdas veikia išvien, sukurdami dar vieną prasmės sluoksnį, kartu sudaro baigtinį kūrinį. Be to, Eglės darbuose vaizdai irgi lengvai pasiduoda „skaitymui“. Kitaip tariant, menininkės kūryba yra labai „kalbinė“, lingvistinė. Todėl, manau, Eglę Kuckaitę galima pavadinti ir rašytoja. Ne tam, kad būtinai reikėtų kaip nors pavadinti, o todėl, kad tai gali būti raktas į jos kūrybą.

 

Anot meno teoretiko Bernardo Ortizo Campo, yra dalykų, kurie išryškėja tik rašant, o kai kas geriau atsiskleidžia vaizde. Kuckaitė naudoja abu lygmenis lygiagrečiai. Abu kalbėjimo (rašymo) būdai dažniausiai yra metaforiški, asociatyvūs. Menininkė pasitelkia poetinę kalbą taip, kaip ją yra aprašiusi filosofė, psichoanalizės plėtotoja ir kultūrologė Julia Kristeva: jei kalboje ir jos griežtoje sistemoje prasmė, pojūtis neišsitenka ir neturi pavidalo, kalbą reikia laužyti, naudojantis ja ne pagal taisykles. Poetinėje kalboje skeletas gali dainuoti, o plaukų kuodas užpulti. Kristeva vaizdingai yra aprašiusi ir kūno kalbą, kuri prabyla, kai neberandame žodžių arba tuomet, kai jie mums yra uždrausti. Pasąmonėje glūdintis demonas gali priversti išsivemti, dusti ir nežinia kodėl pasileisti bėgti, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga. Kuckaitės vaizduojamose žmogaus figūrose (dažniausiai tai - nuoga androginiška moteris) ir žodiniuose tekstuose dalyvauja ir kūno kalba. Kūnas čia yra fiziologiškai kūniškas. Jis nuolat patiria nepatogumą - tai sudėtingai išsirietęs akrobatinepoza, tai slegiamas kažko daugiau nei atmosferos, tai tiesiog sustingęs nuo pašalinio žvilgsnio.

 

Tokia kūryba reikalauja savistabos. Anaiptol ne kiekvieno žmogaus psichika pajėgi pažvelgti į save, todėl Kuckaitę laikau drąsia, siekiančia ne provokacijos, o temų gylio, kūrėja. Tai anaiptol nereiškia, kad jos darbai autobiografiški. Niekas dar nenustatė, ar fantazijos, sapnai, mintys ir pojūčiai yra biografijos dalis. Apskritai menininkų jautrumas sau ar aplinkai, mano supratimu, nėra vertingas pats savaime kitiems tol, kol į jį neįdedama dvasinio (psichinio, intelektualinio - kaip bepavadintum) darbo, kol jis neduoda kažko savo. Būtent todėl Kuckaitės kūriniai, net ir tie, kurie byloja apie visai nežymų akimirkos pojūtį, turi tiek galios. Tai nėra emocijos iškrovos, ne pozavimas, ne meilikavimas, o išmedituoti ir tikslūs dūriai į tamsias, nutylėtas kasdienybės žemėlapio vietas. „Skaityti“ galima beveik visų menininkų kūrinius, tačiau ne visi vienodai gerai geba reikšti mintis, ypač išgryninti jas. ]

 

Noras Kuckaitės grafiką lyginti su rašymu kilo tuomet, kai vienoje iš Albert'o Camus užrašų knygučių aptikau pastabą, jog tuomet, kai rašai, turi būti dviese. Anapus popieriaus lapo visuomet yra skaitytojas, yra santykis su juo. Apie tai, kad rašymas yra savotiška pokalbio forma, yra užsiminęs ir poetas Josifas Brodskis. Buvimo dviese pojūtį ypač akivaizdžiai sukuria tie Kuckaitės darbai, kur artimame plane žmogaus figūra atsukusi žiūrovui nugarą („Autentiška laikysena“, 2002; „Jei mylėtų“, 2001; „Saulutė motulė, arba Jojam“, 2002; „Angelas, švytėjimu ir laime turtingas“, 2006, ir kt.). Personažas tampa savotišku vedliu, nuotykio partneriu. Tai pokalbis, vykstantis tylomis. Nugaros atsukimas reiškia ir pasitikėjimą. Turint galvoje, kad šis motyvas itin dažnas, net ir kiti darbai kelia tą buvimo dviese įspūdį. Žiūrinčiojo žvilgsnis sutampa su pasakotojo žvilgsniu.

 

Šį teiginį akivaizdžiausiai iliustruoja darbai, atlikti riston technika („Iš lūpų į lūpas. Goya“, 2004). Nes kas gi dar, jei ne pati, paprastai matai savo apatinių kelnaičių vidinę pusę? Menininkė pasakoja apie buvimą žmogumi, moterimi, savimi iš vidaus. Tai asmeniška ir tikra. Ne teoriška ir ne literatūriška. Tai kalbėjimas ramiai ir aiškiai.

---