„Nekaltybės“ muziejus

Laima Kreivytė
„Nekaltybės muziejus“ - turkų rašytojo Orhano Pamuko knyga, neseniai pasirodžiusi ir lietuviškai. Tai, kas aprašoma šimtuose puslapių, yra veikiau kaltės išklotinė, tiksliau - kaltės išpirkimo chronologija. Muziejus tampa geismo sutaurinimo metafora. Mėnesį trukusios, bet metų metus kontempliuojamos aistros archyvu, kasdienio nusižeminimo ir savitvardos sąvadu, (klepto)manijos įkalčių saugykla. Nekaltybės muziejus Stambule iki šiol neatidarytas - kas galėtų „sukuruoti“ apsėdimą? Ypač kito žmogaus. Tik apsėstasis pajėgus galynėtis su savo demonais, o stebintieji kovą tegali mazochistiškai brėžti paraleles su savo ir kitų gyvenimais.

 

Laisvytė Šalčiūtė atidarė kažką panašaus į „Nekaltybės muziejų“ galerijoje „Kairė-dešinė“. Parodą „Intymumas“ sudaro atskirose salėse eksponuojami trys nauji darbų ciklai: tapybos - „Giesmių giesmė“, fotografijų - „Kūno apieškojimas“ ir instaliacija „Nepakankama nekaltybė“. Kiekviename jų diskutuojama su tradicija - teksto, kūno vaizdavimo ir šeimos struktūros. Tradicija (per)konstruojama išryškinant tris aspektus: estetinį, socialinį ir konceptualų. Tai ne tik asmeninis intymumo ribų tyrimas, bet ir kontekstuali intymumo ekonomikos analizė - būtent todėl straipsnio pavadinime „nekaltybė“ atsidūrė kabutėse. Nekaltybė, kaip ir nėštumas, negali būti dalinė. Todėl „Nepakankama nekaltybė“ yra net ne klausimas, o kaltinimas. Reikia pamatyti instaliaciją savo akimis, kad tai suprastum.

 

Trečiame galerijos aukšte (kaip pasąmonės pastogėje) įėjimą į salę atitveria balta gipiūrinė („vestuvinė“) medžiaga. Atitveria nuo viršaus iki akių - mūsų žvilgsnis į aplinką ir čia vykstančias apeigas nėra nekaltas, jis košiamas pro papročių ir socialinių normų šydą. Langai ir sienos taip pat uždengti balta me džiaga, apsaugančią erdvę nuo „nešvaros“ ir dienos šviesos. Neutralus baltas galerijos kubas tampa iniciacijos ritualo vieta. Čia šviečia tik tai, kas apšviesta, - milžiniška ant aliuminio plokštės atspausta spalvota vestuvinė fotografija ir dvi šviesdėžės su jaunavedžių fotografijomis. Tačiau pirminė instaliacijos prasmė keičiasi įžengus į prietemoje skendinčią salę. Vestuvinė fotografija, iš tolo priminusi „šeimos altorių“, atitverta nuo žiūrovų geltona juostele su anglišku užrašu „Nusikaltimo vieta. Eiti draudžiama“. Kodėl idealizuotas šeimos modelis kriminalizuojmas? Kas nusikalto ir kaip?

 

Fotografijoje matome autorę Laisvydę Šalčiūtę ir jos vyrą Kęstutį Grigaliūną pasipuošusius ilgomis baltomis vestuvinėmis suknelėmis. Jie dar kartą atlieka performatyvų judesį - santuokos ritualo pakartojimą, bet keičia lytiškumo kodus. Dvi suknelės (= dvi nuotakos?) ardo heteronormatyvinę šeimos sampratą. Bet ar suknelės ir nuometo užtenka, kad taptum moterimi? Ar drabužis ir su juo siejami vaidmenys keičia tarpusavio santykius? Kas vis dėlto slypi po šiuo maskaradu?

 

Tai klausimai apie tapatybę - asmeninę, meninę, socialinę. Tapatybės problema iškyla kiekvieną kartą, kai susimąstai - kas aš? „Nepakankama nekaltybė“ išryškina įtampas tarp biologinės (gimei moteriškos lyties, tai esi moteris) ir performatyvios (lytis yra socialinis konstruktas) lytiškumo sampratos. Judith Butler teigia, kad tai, kuo mes tampame, priklauso nuo nuolat atliekamų ritualų, kad savo „vyriškumą“ ar „moteriškumą“ kuriame per kasdienes praktikas. Tradicinė patriarchalinė visuomenė remiasi biologine lyties samprata ir bet kokius nukrypimus nuo jos įsivaizduoja kaip grėsmę nusistovėjusiai tvarkai. Nenormatyvines praktikas stengiamasi bet kokiomis priemonėmis ištrinti iš viešojo diskurso. Užtenka prisiminti „tikro vyriškumo“ ir „tikro moteriškumo“ išsiilgusių Lietuvos parlamentarų pastangas kriminalizuoti homoseksualumą. Todėl šviesdėžėse esantys Laisvydės ir Kęstučio „vestuviniai“ portretai primena nusikaltėlių fotografijas: veidu ir profiliu. Abu „kaltinamieji“ vietoj vardo ir pavardės gauna diagnozę: „Nepakankama nekaltybė“.

 

Tai svarbus politinis pareiškimas - pakankamas, kad kreiptumeis į teismą už „netinkamų“ vertybių propagandą. Bet tuomet teisėjai ir cenzoriai turėtų atsakyti į klausimą, kuo skiriasi menas nuo propagandos? Estetikos laipsniu („gražiai“ ar „negražiai“ pavaizduota), pranešimo sudėtingumu (metaforiškas ir daugiasluoksnis - gerai, tiesmukas - blogai), autoriaus pozicija (jei „šaržuoja“ ir svilina pragare „nusidėjėlius“ - gerai, o jei ima iš natūros, gyvenimo, popkultūros - blogai)? Laisvydė Šalčiūtė nesutinka būti spraudžiama į (as)meninius ar socialinius rėmus. Ant balta medžiaga nepridengtos sienos priešais vestuvinę fotografiją juodomis raidėmis užrašyta: „Bandžiau susilaikyti, bet pabėgau.“

 

Turbūt labiausiai išorinę ir vidinę cenzūrą trikdo tikros istorijos, nufotografuoti dokumentai ir gyvi liudininkai. Todėl labai svarbu, kad Šalčiūtė remiasi savo biografija, fotografuoja ne šiaip personažus, o save ir savo vyrą. Į parodą užsukę AICA konferencijos dalyviai prisiminė Jurgio Mačiūno „Fluxus vestuves“, kai ceremonijos metu jaunikis ir jaunoji apsikeitė drabužiais. Šiuo atveju Laisvydė ir Kęstutis ne apsikeitė, o įsispraudė į niekada pačių nedėvėtas, iš „antrų rankų“ parduotuvės pigiai pirktas, bet prabangiai atrodančias vestuvines sukneles. Laisvydės basos kojos ir baltų rožių puokštė ironiškai komentuoja moters „gamtiškumą“, o į kumščius sugniaužtos Kęstučio rankos, sunkiai nusvirusios ant baltų suknelės klosčių, išryškina moteriško / vyriško maskarado dirbtinumą. XIX a. Vakaruose įsitvirtinus romantiškos meilės sampratai, kuri pasikėsino išstumti ekonominiais išskaičiavimais grįstą socialinį kontraktą, giminių susitarimą pakeitė asmeninis apsisprendimas. Tačiau pasirinkimą vis dar bando reguliuoti religinės ir pasaulietinės galios institucijos. Jūsų teisė rinktis - bet tik „normos“ ribose. Inscenizuotos vestuvinės fotografijos kelia klausimą: ką renkamės - lytį ar žmogų?

 

Instaliacija „Nepakankama nekaltybė“ tarsi apvainikuoja „Giesmių giesmės“ ir „Kūno apieškojimo“ darbų ciklus. Tačiau - „tas pats kelias kyla aukštyn, tas pats kelias leidžias žemyn“, rašė Dante. Abiejuose cikluose menininkė kontrastingai jungia tekstą ir vaizdą. Ne mažiau svarbus tapybos ir fotografijų elementas - kūnas. Aštuoni „Giesmių giesmės“ didelio formato paveikslai - konceptualus Šventojo Rašto perrašymas šiuolaikinėmis priemonėmis. Autorė aproprijuoja ir sugretina internete rastus religinius simbolius ir popkultūros ikonas: angelai, žvakės, rožės, sopulingoji širdis, šventųjų nimbai ir dinamiški tenisininkių, besibučiuojančių dainininkių kūnai. Rožinė spalva nurodo ne tik Susan Sontag aprašytą „kempo“ estetiką, bet ir homoerotines pasijas. Angliškai užrašytos ištraukos iš „Giesmių giesmės“ kalba ne apie vyro ir moters, bet dviejų moterų meilę. Tai, kad autorė perkuria jau egzistuojančius, daugybę kartų įvairiais pavidalais reprodukuotus vaizdus, tarsi legitimuoja kontroversišką panešimo turinį. Pavyzdžiui, Michelangelo „Pietą“ primenanti kompozicija, kur Šv. Marija laiko ne sūnaus, o dukters kūną, neatrodo šventvagiška ar provokuojanti. Šiuos darbus reikia ne žiūrėti, o skaityti - žodžius užklojant vaizdais ir atvirkščiai. „Giesmių giesmės“ poezija pakylėja, o atskiri it adatėlėmis prie kūno prismeigti žodžiai, žymintys jausmus, daro personažus pažeidžiamus. Tokie paveikslai galėtų kabėti gatvės meno bažnyčiose.

 

Pradėjus kanono dekonstrukciją neįmanoma apsiriboti Šventraščiu. Krikščioniškoji ikonografija dar stipriau įsirėžusi į vaizduotę nei žodis. Fotografijų ciklas „Kūno apieškojimas“ išryškina emocinę, sakralinę ir abjektišką kūno dimensiją. Nuogos iki pusės autorės fotografijos tampa prieštaringų emocijų kovos lauku. Ant rankų, kojų, pilvo, nugaros, pečių, krūtinės, šono iš žmogaus plaukų dėliojami užrašai apie meilę ir atstūmimą - dažnai toje pačioje fotografijoje. Kūnas tarsi deseksualizuojamas ir deindividualizuojamas: nespalvotose fotografijose matome susigūžusią, užsimerkusią ar nugara stovinčią menininkę, kartais tik torsą. Krūtinė ir pusiaujas uždengti. Autorė atsimerkia tik vienintelėje fotografijoje ištiestomis rankomis, ant kurių užrašyta: „Venk tiesioginės stiprios meilės“. Ši fotografija kabo priešais ant kitos salės sienos pakabintą „nukryžiuotąją“ - tik vietoj viso kūno matome atskiras rankas ir kartu sudėtas kojas, vietoj vinių jos „pervertos“ plaukais. Nuoroda į sakralią dimensiją dekonstruojama ne tik moters kūną rodant vietoj vyro, bet ir suardant kūno vientisumą: vietoj galvos, širdies, torso žioji tuštuma. O žaizdos kaip gyvos auga plaukais.

 

Plaukų naudojimas mene turi daugybę kultūrinių konotacijų - pradedant mitais, kur plaukai reiškė galią, ir baigiant 9-ojo dešimtmečio abjektišku menu, kai nukirpti plaukai (kaip ir nagai, kūno skysčiai, išmatos) turėjo kelti pasibjaurėjimą ir savo beformiškumu, laikinumu ardyti meno ir gyvenimo ribas. Iš Julios Kristevos „Siaubo galių“ atėjęs abjekto apibūdinimas reiškė „atmatą“, tarp subjekto ir objekto esantį tarpą - tai, kas kažkada buvo gyva ir tapo negyva. Laisvydės ant kūno dedami plaukai kelia dvejopas asociacijas - jie leidžia prabilti kūnui, išsivaduoti iš su abjektu siejamos ikisimbolinės, neartikuliuotos raiškos, bet plaukų negyvumas, dirbtinis natūralumas patį kūną paverčia abjektišku.

 

Laisvydės Šalčiūtės „Intymumas“ - ne tik paroda. Tai meninis artumo formų, kūno ir kintančių tapatybių tyrimas šiuolaikinės vizualiosios ir queer kultūros kontekste. „Nepakankamą nekaltybę“ elegantiškai pavertęs „nepakaltinama“. Ne klinikine ar teisine, bet estetine ir etine prasme.

 

Paroda veikia iki lapkričio 27 d.

Galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 11-18 val., šeštadieniais 11-15 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.