Įamžinimo ritualai
Potvynis Vilniuje 1931 m., medinis paminklas A. Mickevičiui. Nežinomas autorius. Praėjus mėnesiui ir savaitei po Lietuvos kariuomenės žygio į Vilnių, vietos lietuvių laikraštis išspausdino tokį pasiūlymą: „Užkelkime ant Gedimino pilies bokšto gyvą kunigaikščio sapno simbolį – tikrą geležinį vilką, o jo nasruose įtaisykime sireną, kurią būtų galima paleisti ypatingomis progomis; šis vaizdas būtų visame mieste matomas ir kaip niekas kitas džiugintų lietuvio širdį (K. Kalvaitis, Vilniaus balsas, 1939 12 05).“
Nors Gedimino pilies įprasminimo istorija nėra čia pristatomos parodos objektas, pateikiu šią citatą, nes ji puikiai atspindi ir poreikį įamžinti, ir sunkumus, kylančius ieškant tinkamos įamžinimo formos.
Kiek kartų Vilniuje bandyta įamžinti oficialiąsias valstybės legendas ir paveikti vilniečių širdis bei protus? Daugybę. Šie bandymai turėjo skirtingas priežastis, auditorijas ir tikslus, tačiau visuomet juos lėmė politiniai sumetimai ir...
|
Antipodų panašumai
Nomeda Saukienė. „Gimtadienis“. 2010 m. Neužilgo po Šarūno Saukos vernisažo Dusetose pasirodžiusi Nomedos Saukienės paroda Vilniuje masina jų kūrinius palyginti. Nomeda teigia, esą kūryboje stengiasi eiti ten, kur Šarūnas nebuvo įžengęs. Ir iš tiesų, Saukos drobėse viskas pūva, pūliuoja, išsikreipia ir vysta, o Saukienės – kuo gajausiai (at)auga, plečiasi ir žydi. Tačiau ar tikrai jie tokie skirtingi?
Būtų visiškai neįdomu, jei Saukos nutapyti pūliai, krešuliai ir mėsgaliai nežibėtų perlais ar neįgautų aukso švytėjimo, kaip iš šventųjų paveikslų, t.y. neturėtų bjaurumo grožio. Taip pat ir Saukienė – ko būtų verti tie gražūs sodai, vaikai ir gyvūnija, jei juose netvyrotų grėsmės ir mirties nuojauta? Jos augalija tokia nevaldoma, jog baisu, kad kaip ryjantis gyvis ims ir užžels ne tik paveikslo erdvę, bet ir neatsargiai per arti priėjusį žiūrovą. O...
|
(Pri)pažinimo projektas
Rodion Petrov. „WC Public“. 2009-2010 m. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“. Ji pristatė 18 geriausių atrankinio turo kūrinių, tarp jų ir 8 finalininkus, dalyvausiančius Jaunųjų Europos kūrėjų (JEK) 2011–2013 metų bienalėje.
JEK – tai tarptautinis šalių-partnerių projektas, administruojamas Montružo (Prancūzija). Montružas yra prie pat Paryžiaus ir garsėja kaip aktyvus kultūros centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų (iki 35 m.), talentingų menininkų paieškoms. Pagrindinis bienalės tikslas – supažindinti su šiuolaikinio meno tendencijomis ir suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios valstybės: Austrija,...
|
|