Nors Gedimino pilies įprasminimo istorija nėra čia pristatomos parodos objektas, pateikiu šią citatą, nes ji puikiai atspindi ir poreikį įamžinti, ir sunkumus, kylančius ieškant tinkamos įamžinimo formos.
Kiek kartų Vilniuje bandyta įamžinti oficialiąsias valstybės legendas ir paveikti vilniečių širdis bei protus? Daugybę. Šie bandymai turėjo skirtingas priežastis, auditorijas ir tikslus, tačiau visuomet juos lėmė politiniai sumetimai ir visuomet buvo taikoma ta pati valstybinė retorika. Du pasauliniai karai ir Sąjūdžio revoliucija sukūrė istorines sąlygas daugiau nei dešimties politinių valdžių kaitai Vilniuje. Paroda „Paminklai, kurių nėra. Pasivaikščiojimas po Vilnių“ seka centrinių Vilniaus viešųjų erdvių kaitą nuo XIX a. vidurio, kai Vilniuje buvo pastatytas pirmasis memorialas, iki šiandienos. Joje rodomi suprojektuoti, bet niekada nepastatyti, ir Vilniuje stovėję, bet neišlikę paminklai. Nors parodos eksponatai sugrupuoti pagal jų topografinę padėtį mieste ir aprėpia šešių Vilniaus centro vietų – Katedros aikštės ir jos apylinkių, Rotušės, Daukanto, Kudirkos ir Lukiškių aikščių bei skvero priešais Reformatų bažnyčią – raidą, norėčiau papasakoti apie kelis tipiškus Vilniaus monumentų pavyzdžius.
Muravjovo schema
Vilniaus paminklų istorija prasideda paminklu grafui Michailui Muravjovui „korikui“. Paminklas buvo pastatytas 1898 m. priešais dabartinę prezidentūrą. Idėja turėjo demonstruoti politinę imperijos galią ir vietinės administracijos lojalumą centrinei valdžiai. Sumanymas statyti Vilniuje paminklą Muravjovui kilo pačiame Vilniuje (beje, dauguma okupacijos laikais pastatytų paminklų buvo inicijuoti vietoje). Formaliai jo pageidavo miestiečiai: buvo surašytas prašymas, surinkti vietos gyventojų parašai, o parengtas dokumentas oficialiai įteiktas aukščiausiajai valdžiai. Realiai paminklus sumanydavo vietiniai valdininkai. Lėšos Muravjovo paminklui buvo renkamos visoje imperijoje, o tai buvo išimtis. Paprastai tokie monumentai būdavo finansuojami iš vietos biudžeto. Anksčiau Peterburgo skulptoriaus Matvejaus Čyžovo sukurta Muravjovo skulptūra buvo pasirinkta kaip tinkama Vilniui. Ji išlieta Peterburge ir atgabenta į Vilnių traukiniu. Paminklo pjedestalą buvo pavesta sukurti oficialias pareigas užimantiems vietiniams menininkams. Įdomu tai, kad tokia pati paminklų statymo schema galiojo penkiems iš šešių Rusijos imperijos ir Stalino valdymo laikotarpiu Vilniuje pastatytų paminklų. Tokiu pačiu būdu Gedimino kalno papėdėje 1900 m. atsirado paminklas poetui Aleksandrui Puškinui (šimtųjų jo gimimo metinių proga), o 1904 m. Katedros aikštėje – paminklas imperatorei Jekaterinai II (ji buvo Abiejų Tautų Respublikos padalijimų iniciatorė ir vykdytoja). Po Antrojo pasaulinio karo vėl buvo laikomasi tokios pačios tvarkos: ir Stalino paminklas stoties aikštėje 1950 m., ir Lenino paminklas Lukiškių aikštėje 1952 m. buvo inicijuoti Vilniuje, pasirinkti iš jau sukurtų paminklų pavyzdžių ir importuoti iš centro (Maskvos); tuo tarpu jų pjedestalus ir aplinką kūrė vietiniai menininkai.
Įdomus yra ir kartotinių skulptūrų reiškinys. Pavyzdžiui, tokios pačios Stalino skulptūros 1948–1953 m. buvo pastatytos Taline, Stalingrade, Jaltoje, Poliarnyj mieste, Karagandoje, Stavropolyje, Sestrorecke ir Maskvos metro stotyje „Kurskaja“. Tokia pati Lenino skulptūra 1940 m. atidengta Voroneže, o kita iki šiol stovi Irkutske. Beje, pirmasis Vilniaus memorialas, pastatytas to paties grafo Muravjovo iniciatyva 1863-1965 m. dabartinėje V. Kudirkos aikštėje ir turėjęs įamžinti 1863 m. sukilimo malšintojus, taip pat buvo kartotinis: Šv. Aleksandro Neviškio koplyčia savo formomis kartojo koplyčias-obeliskus, kurie XIX a. pirmoje pusėje buvo statomi istorinių mūšių su Napoleono armija vietose; tokių pačių formų paminklai statyti ir Kongresinėje Lenkijoje, tik jau 1831 m. sukilimo malšintojams atminti; panaši koplyčia stovėjo ir Kauno rotušės aikštėje.
Tiražuojami paminklai, tarsi plakatai ar antspaudai žymėjo plačią Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritoriją.
Černiachovskis
Paminklas Raudonosios armijos generolui Ivanui Černiachovskiui buvo pastatytas kitaip. Jis žuvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-ųjų žiemą, netoli Karaliaučiaus. Dėl sanitarinių ir politinių sumetimų buvo nuspręsta palaidoti jį Vilniuje. 1944 m. vasarą dabartinė V. Kudirkos aikštė buvo paversta simbolinėmis Raudonosios armijos karių, žuvusių kovose už Vilnių, kapinėmis. Taigi buvo nuspręsta Černiachovskį palaidoti kaip tik čia, ties pagrindinės miesto gatvės viduriu. Palaidojimas tarsi suteikė miestui palaiminimą – Vilnius „gavo“ vieno iš šauniausių Sovietų Sąjungos sūnų palaikus ir tokiu būdu fiziškai tapo Sovietų Sąjungos dalimi bei tikrąja sovietinės Lietuvos respublikos sostine.
Iš pradžių generolo kapą ženklino laikinas, Vilniaus vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio sukurtas medinis obeliskas. Labai greitai jį pakeitė Černiachovskio ginklo brolio vyresniojo seržanto Zelinskio sukurta granitinė stela. Anot Mikučianio, stelai buvo panaudotas akmuo, kurį prieš karą buvo planuojama naudoti Adomo Mickevičiaus paminklo pjedestalui. Pastarasis turėjo atsirasti toje pačioje aikštėje.
Beje, paminklus panaudoti dar kartą (recycling) buvo gana įprasta. Pavyz- džiui, Gedimino kalno papėdėje stovėjusio Puškino paminklo pjedestalas iki šiol yra po kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos biustu. 1922 m. pjedestalas buvo perkeltas į skverą priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Anot istorikų, Muravjovo paminklo pjedestalo dalys buvo panaudotos Liudviko Narbuto ir jo bendražygių antkapiui Dubičiuose (L. Narbutas buvo 1863 m. sukilimo dalyvis). Atrodo, kad toks praktiškas požiūris tuomet nekėlė etinių klausimų. Dabar paminklų dalių kelionės kelia nuostabą. Galbūt be reikalo. Štai nukėlus Lenino paminklą jo pjedestalo plokštės taip pat buvo rūpestingai sunumeruotos – kas žino, gal netrukus jų vėl kam nors prireiks…
Tikrasis paminklas Černiachovskiui buvo atidengtas po penkerių metų – 1950-aisiais. Sąjunginį konkursą laimėjo penkiskart Stalino premijos laureatas, Maskvos skulptorius Nikolajus Tomskis. Skulptūra buvo sukurta būtent tam skverui. Pjedestalo reljefus kūrė kitas maskviškis skulptorius ir tik kapą bei paminklą supančio skvero išplanavimas patikėtas vietiniams architektams. Tomskio sukurta Černiachovskio skulptūra yra vienas geriausių jo darbų (Tomskis yra ir 1950–1952 m. Vilniuje pastatytų Stalino ir Lenino paminklų autorius). Išties, jei generolas būtų avėjęs šiek tiek elegantiškesnius batus, mokinukėms, tokioms kaip aš, jis būtų galėjęs atrodyti tikras riteris. Paminklas buvo išardytas 1993 m.: skulptūra išvežta į Voronežą ir pastatyta stoties aikštėje, pjedestalo reljefai yra Grūto parke; o generolo palaikai perlaidoti Maskvos Novodevičės kapinėse. Prieš kelis metus Černiachovskio vietą užėmė Vincas Kudirka ir Tautiška giesmė.
Lenkai ir lietuviai
Tarpukaris Vilniuje ir pastarasis nepriklausomybės dvidešimtmetis buvo (ne(į)vykusių) konkursų laikas.
Vilniaus lenkų bendruomenė nuo XIX a. vidurio svajojo pastatyti mieste paminklą poetui Adomui Mickevičiui. Kai Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, svajonės pagaliau galėjo išsipildyti ir buvo paskelbti keli konkursai. Jie sukėlė didžiules diskusijas, kurios trukdė įgyvendinti sumanymą. Konkursams pateikti projektai netenkino arba specialiai suformuotos vertinimo komisijos, arba Vilniaus visuomenės. Galiausiai, 1939 m. buvo nuspręsta statyti žinomo Varšuvos skulptoriaus Henryko Kunos sukurtą paminklą. Spėta iškalti granitinius paminklo pjedestalo reljefus, tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė darbus ir poeto vertas paminklas nebuvo pastatytas.
Žodį „vertas“ vartoju neatsitiktinai. Alternatyvus paminklas Mickevičiui Vilniuje vis dėlto buvo. 1924 m. jį pasistatydino kariškiai ir stovėjo jis kariniame miestelyje kitoje Neries pusėje, ties dabartiniais Sporto rūmais. Šiam paminklui statyti konkursas nebuvo skelbiamas, todėl jis ir atsirado greitai. Krokuvos skulptoriaus Zbigniewo Pronaszkos sukurtas 12 metrų aukščio paminklas nepretendavo į amžinybę – buvo pagamintas iš smaluotų ir aptinkuotų lentų. Sprendžiant iš atsiliepimų tuometėje spaudoje, Vilniaus visuomenė paminklo nepriėmė. Jis buvo labiau suprantamas kaip akstinas greičiau statyti „tikrą“ monumentą. Pronaszkos Mickevičių sunaikino gamtos jėgos – 1931 m. pavasario potvynis nunešė jį pasroviui. Poetui toks likimas gal net būtų patikęs.
Mickevičiaus paminklo likimas ištiko ir maršalo Józefo Pilsudskio paminklą. Pastarasis turėjo stovėti Katedros aikštėje, maždaug toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Gediminui. Kampanija prasidėjo iškart po maršalo mirties 1936 m. Pirmiausiai buvo paskelbtas Katedros aikštės ir jos apylinkių sutvarkymo architektūrinis konkursas. Tuomet, 1938 m., įvyko atviras paminklo konkursas. Jam buvo pateikti net 54 projektai. Konkursą laimėjo skulptorės iš Lvovo Janinos Reichert-Toth darbas. Tai buvo raitelis ant žirgo, užkeltas ant aukšto pjedestalo – savo formomis, beje, labai panašus į dabartinį paminklą. Nors komisija išrinko laimėtoją, nurodė projektą dar tobulinti, o prasidėjęs karas nebepaliko tam laiko.
Pastarąjį dvidešimtmetį Vilniuje vėl vyksta paminklų statybos vajus. Beveik visose centrinėse viešosiose erdvėse atsirado istorinės reikšmės objektai. Daugeliu atvejų buvo skelbiami atviri konkursai. Kaip ir tarpukariu, dabartinius konkursus lydi aštrios diskusijos. Gali būti, kad pastarosios padarė didesnę įtaką Vilniaus visuomenei, administracijai, menininkams ir architektams, nei tikrasis laisvei ar kančioms skirtas paminklas, jei jis būtų iškilęs aikštėje.
Paminklo tapatybė
Vilniaus centre buvo trys paminklų statymo ir griovimo bangos. Pirmieji paminklai atsirado 1898–1904 m. ir dingo 1915 m.; traukiantis Rusijos armijai buvo evakuotos imperijos laikais pastatytų Vilniaus paminklų skulptūros. Kita paminklų statymo banga buvo 1950–1952 m., Stalino valdymo laikotarpiu. Prieš tai, apie 1950-uosius, buvo sunaikinti Trys kryžiai ir Katedros frontono skulptūros, uždaryta daugelis Vilniaus bažnyčių – miestas apvalytas nuo praeities ir religinių jausmų. Paties Stalino paminklas buvo demontuotas 1961 m., o Leninas ir Černiachovskis „krito“ 1991–1993 m. – per sovietinių paminklų griovimo karštinę. Trečioji paminklų statymo banga prasidėjo 1996 m. ir tęsiasi iki šiol Lukiškių aikštės konkursais.
Verta prisiminti, kad ilgiausiai Vilniuje stovėjusiam paminklui dar nėra ir šimto metų – ant Puškino postamento 1922 m. pastatytas S. Moniuszkos biustas yra seniausias Vilniaus monumentas. Užburtas paminklų planavimo, statymo ir griovimo ratas besisukdamas paverčia įamžinimo vietas užmaršties vietomis. Viena vertus, nedaugelis žmonių žino ar atsimena, kas buvo vienoje ar kitoje miesto aikštėje anksčiau. Kita vertus, pasibaigus iškilmingoms atidengimo ceremonijoms, naujuosius monumentus mažai kas ir pastebi. Tuo tarpu skirtingų bronzinių herojų akivaizdoje vyksta tie patys ritualai, liudijantys apie universalią valstybinių tapatybių politikos kalbą.
Paroda veikia iki rugpjūčio 28 d.
NDG (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje)
Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val.,
ketvirtadienį 13–20 val.,
sekmadienį 12–17 val.