(Pri)pažinimo projektas

Goda Giedraitytė
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose veikė paroda „JEKlai(pė)da 2011“. Ji pristatė 18 geriausių atrankinio turo kūrinių, tarp jų ir 8 finalininkus, dalyvausiančius Jaunųjų Europos kūrėjų (JEK) 2011–2013 metų bienalėje.

JEK – tai tarptautinis šalių-partnerių projektas, administruojamas Montružo (Prancūzija). Montružas yra prie pat Paryžiaus ir garsėja kaip aktyvus kultūros centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų (iki 35 m.), talentingų menininkų paieškoms. Pagrindinis bienalės tikslas – supažindinti su šiuolaikinio meno tendencijomis ir suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Šiuo metu bienalėje dalyvauja devynios valstybės: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Jos turi teisę pristatyti po 8 autorius, kurių darbai aplankys visų partnerių ekspozicines erdves.

 

Klaipėda šio projekto partnere tapo 2006 m. ir jau ketvirtą kartą rengia atrankinę jaunųjų kūrėjų parodą. Šiųmetė buvo ypač gausi ir įvairi, o pokyčius lėmė naujas šalių partnerių susitarimas rengiant ekspoziciją neapsiriboti tik miesto menininkais, o reprezentuoti visos šalies jaunuosius kūrėjus. Tad šiemet, priešingai nei ankstesniais metais, atrankinės parodos konkurse dalyvavo jaunieji menininkai iš visos Lietuvos.

 

Ši naujovė neliko nepastebėta – paraiškas atsiuntė net 141 dalyvis. Tiesa, kadangi yra tik vienas formalus atrankos kriterijus – amžius, paraiškas pateikė patys įvairiausi pretendentai: ir mėgėjai, ir vernisažuose jau apšilę kūrėjai. Tolesnė atranka vyko dviem etapais: komisija atrinko 18 įdomiausių kūrinių, iš jų – 8 finalininkus. Visi šie darbai dabar pristatomi parodoje „JEKlai(pė)da 2011“.

 

Siekdami išsaugoti intrigą trumpam pamirškime finalininkus ir aptarkime visą ekspoziciją. Palyginti su ankstesnėmis atrankomis, šių metų paroda iš tiesų intriguoja – darbai ne tik atskleidžia naujausias meno pasaulio tendencijas – kūrybinio proceso atvirumą, visuomenės įtraukimą, socialinį kūrinio sutelktumą, superrealizmo estetiką ar komiksų stilistiką, menų sintezės darinius ir kt., bet kartu reprezentuoja ir geriausias Lietuvos dailės tradicijas, ypač klasikinių šakų ar žanrų aktualizavimo kontekste: tikslus piešinys, subtili grafika, novatoriška keramika ir tekstilė. Parodoje pristatomi įvairiausių žanrų darbai: tapybos, grafikos, videomeno, fotografijos, instaliacijos, tekstilės ir keramikos. Dabar toks skirstymas, žinoma, atrodo labai paviršinis, nes dauguma kūrinių novatoriškai interpretuojami, jie jungia kelis meno žanrus į vieną eksperimentinį ir tampa dar įdomesni.

 

Vienas tokių, savo ekspresija ir emocija artimas socialiniam tinkui, – Vitos Pečialiūnės kūrinys „Pollutio“, kurį sudaro seni vienos VDA auditorijos stalviršiai, dekoruoti tušinuku ir pieštuku atliktais grafikos kūriniais. Meno proceso ir saviraiškos liudininkai stalviršiai galerijoje įgyja naują – meno kūrinio vertę. Įdomu tai, kad kūrinys nėra uždaras – galerijos lankytojai kviečiami ant stalviršių palikti savo kūrybos pėdsakų.

 

Žiūrovo įtraukties idėja skleidžiama ir Manto Kesylio kūrinyje „Paspausk bičiuliui leteną“. Ant grindų gulinčio šunelio „gyvybė“ priklauso nuo lankytojo malonės. Nors kūrinys paveikus savo žaidybiškumu, jam trūksta scenografinio išbaigtumo. Paveikumo pritrūko ir Tomo Daukšos tapybos, videofilmo ir garso sintezei „Ritmas ir vibracija“. Galutinis rezultatas neįtikina, nes, atrodo, konceptuali siekiamybė išryškinti maksimaliai supaprastintą pušyno vaizdą yra iki galo neįgyvendinta. Užmojis neatspindėtas nei vizualiai, nei pavadinime. Nors videodalis galėjo tapti tapybą ir garsą susiejančiu elementu, bet jaunasis kūrėjas nepanaudojo visų jos galimybių. Be to, darbui neišvengiamai reikalinga sava erdvė – aplink esantys kūriniai kelia vizualinį „triukšmą“ ir mažina poveikį. Panašiai atsitiko ir Monikos Dirsytės „Kvadratėlių kambariui“. Stengiantis pritaikyti šį kūrinį patogiai transportuoti, deja, buvo prarasta ir pirminė kūrinio įtaiga ir emocionalumas.

 

Savitu medžiagiškumu išsiskiria Dariaus Šidlausko instaliacija „Pelenai“ ir Renatos Vinckevičiūtės darbas „Tarybos narys“. Abu autoriai, primindami arte povera judėjimo ir Josepho Beyuso kūrybinius eksperimentus su „skurdžiomis“ medžiagomis, sukūrė asociatyvius, prasmingus kūrinius. Kūdikio lovytėje paguldytas pelenų blokas (tiesa, jį autorius galėjo pagaminti ir pilnavidurį) reflektuoja biblinę tiesą: „Dulke gimęs, dulke ir virsi.“ O iš švitrinio popieriaus sukurptas „tarybos nario“ kostiumas – mūsų kasdienio gyvenimo ir santykio su valdžia parodija.

 

Lygių galimybių problemas narsto ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai, ir Renata Tamošiūnaitė. Pastaroji autorė – videodarbas „Kai buitis užk**sa“ ir fetišizuojamų buities objektų ekspozicija – analizuoja moters vaidmens visuomenėje klausimus, gvildena lyčių stereotipus bei įvaizdžius patriarchalinėje sistemoje. Brolių Gataveckų kūrinyje „Dokumentas du“ įvaizdinama vaikų globos namų patirtis, kuri dažnai, pasak autorių, išgyvenama kaip „stovėjimas tose pačiose pėdose“. Realistine maniera atlikti brolių autoportretai visu ūgiu eksponuojami kartu su ant audinio įspaustomis „bendromis“ pėdomis.

 

Tapybos sekcijoje išryškėjo kelios tendencijos: grafinės (plakatinės) ir komiksų įkvėptos tapybos kūrinius pristato Konstantinas Gaitanži („Dead Rock Star“) ir Jolanta Kyzikaitė („Miško muziejus“), spalvos estetikos (baltas baltame) ir jau buvusių parodų pertapymo (arba tapybos tapyboje) analizę – Eglė Karpavičiūtė („Nutapytos Luc Tuymans ir Gerhard Richter ekspozicijos“), o Rodionas Petrovas (beje, vienintelis klaipėdietis šioje atrankinėje parodoje) – superrealizmo (hįperrealizmo) jėgą ir vartotojiškos visuomenės šaržą („Rebranding. WC Public“). Fotografiškai tikslus atvaizdas šiam autoriui tampa galimybe atkreipti dėmesį į asociatyvią motyvo prasmę, tikrovėje neįmanomą arba absurdišką situaciją. Apie absurdišką, netgi taikos metu neišvengiamą karo stovį kalba ir Greta Grendaitė cikle „Karo taktikos“. Jos technikos meistriškumas, piešinio estetika ir socialiai aktyvus naratyvas atliepia geriausius šiuolaikinės grafikos aspektus. Galimybę pritaikyti tradicinę meno šaką šiuolaikinės visuomenės poreikiams ir sampratai pristato keramikė Ieva Bertašiūtė-Grosbaha. Videoprojekcijoje „Molis“ keramiką autorė parodo tarsi iš vidaus, t.y. vizualizuoja molio kaitą, sumaišius jį su kita medžiaga, pvz., aliejumi, mielėmis ir pan. Ši transformacija (molis burbuliuoja, šnypščia, kyla ir krinta, verda ir pan.) padeda atskleisti keramikos meno daugialypiškumą.

 

Inovatyviai siūloma pažvelgti ir į taikomosios tekstilės perspektyvas. Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Rožėm klotas kelias“ – tai kryžiuku siuvinėtais rožių žiedais dekoruoti automobilių kėbulai. Tiesmuka vaizdingo posakio apie gyvenimo sėkmę interpretacija čia turi priešingą tikslą – liudyti apie pakelėse stūksančius gėlių vainikus ir kelyje tykančius pavojus. Tuo tarpu Kazimieras Inčirauskas tradicinius lietuvių liaudies raštus įpina į virtualų kompiuterinio žaidimo foną („O jūs vaikai taip darykit...“). Apmaudu, kad autorius nepristatė baigtinio kūrinio, kaip žadėjo paraiškoje, – ekspozicijoje nematėme tais pačiais raštais dekoruoto megztinio ir negalėjome pasidžiaugti ne tik formaliu, bet ir konceptualiu darbu.

 

Retrospektyvus žvilgsnis ir atminties išsaugojimo svarba analizuojama Linos Albrikienės dviejų dalių videodarbe „Vilnius iš mano vaikystės archyvų (IV)“. Derindama šiandienos ir archyvinius Lazdynų mikrorajono vaizdus, autorė (at)kuria menamos praeities paveikslus. Trapią žmogaus egzistenciją, kūno ir sielos santykį tyrinėja fotomenininkė Kristina Sereikaitė serijoje „Nekaltybė“. Estetiškai subtiliose fotografijose žmogaus ir gamtos ryšį išryškina vandens stichijos galia.

 

Išrinkti pačius geriausius buvo labai nelengva, nes konkursui pasiūlyta daug įdomių ir savitų kūrinių. Paroda, manau, pranoko lūkesčius. Kaip ir nė vienas detektyvas nesibaigia, kol neatskleidžiami kaltininkai, taip ir konkurse galiausiai turi būti išrinkti nugalėtojai. Po ilgų diskusijų atstovauti Klaipėdai (Lietuvai) bienalėje buvo patikėta S. Inčirauskaitei-Kriaunevičienei, G. Grendaitei, R. Petrovui, A. ir R. Gataveckams, Dariui Šidlauskui, L. Albrikienei, I. Bertašiūtei-Grosbaha ir R. Vinckevičiūtei.

 

Panašu, kad kūrybinį mobilumą skatinantis projektas Jaunieji Europos kūrėjai atrado savo poziciją kultūros žemėlapio maršrutuose. Dalyvių paraiškų gausa liudija ne tik jaunųjų kūrėjų susidomėjimą ir norą dalyvauti tarptautinio lygio projektuose, bet ir tai, kad Lietuvoje auga talentinga ir savita menininkų karta. Juk galimybių pristatyti savo kūrybą mūsų jaunieji talentai turi ne tiek ir daug, tad norisi tikėti, jog atrastieji menininkai netaps „prarastaisiais“ ir toliau atstovaus Lietuvai.

 

Paroda vyko iki gegužės 15 d.

 

KKKC Parodų rūmai

 

(Aukštoji g.1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)


 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.