Vėl namie
Algis Skačkauskas. „Gulinti mieste“. 1994 m. Antano Lukšėno nuotrauka. Retrospektyvinė paroda sugrąžina kūrėją atgal namo – į prieš beveik trisdešimt metų baigtą studijų vietą, teigė ir parodos kuratorė dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė. Pagaliau, po šitiek metų, Algis Skačkauskas turi ir pirmąjį savo kūrybos katalogą.
Iš parodos atidarymo minios matyti, kad menininkas turi ir daug draugų, gerbėjų, kolegų, juo domisi tapybos studentai, dar tik susipažįstantys su jo kūryba. Parodos atidarymo proga visi jie atėjo dar kartą pasisveikinti su drobėmis, atsisveikinti su prieš metus išėjusiu dailininku ar susipažinti su šalia tapybos pristatomais poezijos kūriniais.
Tik įžengus į salę, pasitinka ryškus, tamsių sodrių spalvų darbų koloritas, iš kurio atpažįstame...
|
Tegu eina
Sandra Malaškevičiūtė. „Segė“. Obuolių sėklos, organinis stiklas. Eimanto Ludavičiaus nuotr. Tiesą sakant, šiais laikais jau keistokai atrodo „suneštinės“ parodos. Turiu galvoje tiesiog grupines parodas: neturinčias nei temos, nei koncepcijos, ne kuratorines, ne retrospektyvines, ne apžvalgines. Jokias: tiesiog grupė menininkų ėmė ir sunešė darbus į vieną vietą. Paprasčiausiai.
Tokios parodos, kai jos būdavo rengiamos Lietuvos dailininkų sąjungos, o eksponuojamos buvusiuose Parodų rūmuose, gana sąmojingai buvo vadinamos „rudens gėrybių“ ekspozicijomis. Tačiau dabar... dabar, kai koncepcijos sėkmingai keičia kūrinius, o kuratoriai – autorius, rengti tokio tipo parodą regisi kažkaip... tarsi nemodernu. Ir amžinas, tegu irgi nemodernus, klausimas – ką nori mums tuo pasakyti menininkas? – irgi atpuola. Nes menininkai, surengę parodą LDS...
|
Dar niekas neaišku
Adomas Danusevičius „Don’t ask, don’t tell“ (iš ciklo „Karminas“). 2010 m. Antrus metus vykstantis Jaunojo tapytojo prizo konkursas sėkmingai skinasi kelią į kasmetinių populiarių, laukiamų ir daug žadančių renginių gretas.
Įvykis, kuris įtraukė ne tik kultūrinius, bet ir platesnius visuomenės sluoksnius, taip pat sulaukė didelio žiniasklaidos susidomėjimo, puikiai įrodo, kad ir Lietuvoje gali sėkmingai plėtotis neinstituciniai projektai. Nors renginyje galėjo dalyvauti tik meninį išsilavinimą įgavę ar beįgauną menininkai (institucijos vis dėlto išvengti nepavyko), konkursas rengiamas asmenine tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus ir menotyrininkės Julijos Petkevičienės iniciatyva. Pernai...
|
Kas įvyko Plokštinėje?
Andrius Kviliūnas. Kadras iš filmo „Tiesa slypi kažkur anapus“. 2010 m. Kai lankiausi Plokštinės (Plungės raj.) raketų bazėje pirmą kartą, buvau dar mokinukė. Niūrios, drėgnos, aptrūnijusios patalpos atsidavė netolima, bet jau nepažįstama praeitimi, audrino vaizduotę. Nuolat reikėjo žiūrėti po kojomis. Tada nebūčiau pagalvojusi, kad po šešerių metų raketų bazėje teks apžiūrėti šiuolaikinio meno projektą.
Tarptautinė menininkų grupė „Local to Local“ (nariai Kęstutis Svirnelis, Gabriela Oberkofler, Ilke Yilmaz, Jang-Young Jung, Markus Ambach ir Andreas Geisselhardt) kartu su kviestiniais autoriais svečiais Plokštinėje porai savaičių (spalio 2–16 d.) įkurdino projektą pavadinimu „Dvina Silo Art Complex“. Kasmet grupė pristato po vieną projektą, įgyvendintą vis kito grupės nario gimtojoje šalyje. Jie kūrybai nuolat renkasi periferines zonas ir remiasi įvietinto...
|
Žiūrėjimas į save
Žygimantas Augustinas. „Autoportretas“. 2006 m. Vidmanto Martikonio kolekcijos pagrindu parengta paroda pirmiausia reikšminga tuo, kad joje atsispindi lietuvių dailės pokyčiai, įvykę pastaraisiais dešimtmečiais. Paaiškėjo, kad autoportretas gali būti dėkingas žanras, norint suvokti pagrindinių kūrybinių nuostatų kaitą.
Tradicinio portreto dailininkas tarsi žiūrėjo į save iš šalies. Tokie autoportretai turėjo būti turiningi. Dailininkas ieškojo savęs, norėjo kūrybos procese įspėti savo paslaptį. Jis ieškojo savitos plastinės kalbos. Ir šiek tiek save romantizavo, ieškodamas mylimiausio herojaus. Jam svarbiausia buvo veidas, per kurį atsiskleisdavo sielos gyvenimas. Dailininkas žiūrėjo į mus kaip į veidrodį ir matė savo atspindį. Jo atvirumas – tai būdas pasirodyti iki tam...
|
|