Vidmanto Martikonio kolekcijos pagrindu parengta paroda pirmiausia reikšminga tuo, kad joje atsispindi lietuvių dailės pokyčiai, įvykę pastaraisiais dešimtmečiais. Paaiškėjo, kad autoportretas gali būti dėkingas žanras, norint suvokti pagrindinių kūrybinių nuostatų kaitą.

Tradicinio portreto dailininkas tarsi žiūrėjo į save iš šalies. Tokie autoportretai turėjo būti turiningi. Dailininkas ieškojo savęs, norėjo kūrybos procese įspėti savo paslaptį. Jis ieškojo savitos plastinės kalbos. Ir šiek tiek save romantizavo, ieškodamas mylimiausio herojaus. Jam svarbiausia buvo veidas, per kurį atsiskleisdavo sielos gyvenimas. Dailininkas žiūrėjo į mus kaip į veidrodį ir matė savo atspindį. Jo atvirumas – tai būdas pasirodyti iki tam tikros ribos, už kurios jis užsisklęsdavo nuo smalsuolių. Iš tokių parodoje įdomiausi – Silvestro Džiaukšto, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Antano Kmieliausko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Raimundo Sližio, Arvydo Šaltenio ir Akvilės Zavišaitės autoportretai.

O dabartiniuose autoportretuose daugiausia sužinome apie portretuojamąjį per veiksmą, neįprastą situaciją (kartais net šokiruojančią), tarsi teatre. Dailininko išpažintis įgijo sąmoningo maskarado formą, be jokių įsipareigojimų. „Žiūrėdamas į veidrodį“ tiesiogiai ar tik tai įsivaizduodamas, autorius bando save, žaidžia su savimi ir laiku, interpretuoja žiūrėjimo į save situaciją. Jis nebesiekia atskleisti jokios tikrovės, nebeieško gyvenimo tiesos. Tai įsivaizduojamas „aš“. Tokia autoportreto samprata primena užduotį iš Krokuvos dailės akademijos 7-ojo dešimtmečio pradžioje: kaip psichologinį testą užduodavo suprojektuoti antkapinį paminklą sau. Tokiu būdu atsiskleisdavo ne vien būsimo dizainerio kompoziciniai sugebėjimai, bet ir jo dvasinės nuostatos: puikybė, tuštybė ar kuklumas; siekiai apskritai.

Parodoje susitinkame ir su tradicine autoportreto samprata, ir su šiuolaikiško interpretavimo variantais. Čia galima pamatyti įvairių koncepcijų ir meninių krypčių darbus: fotorealizmo (Romualdo Petrausko), šiuolaikiško ekspresionizmo (Vilmantas Marcinkevičius, Virginijus Viningas, Eugenijus Varkulevičius), siurrealizmo apraiškų (Šarūnas Sauka), iš hiperrealizmo perimtą atspindžio problemą (Nomeda Saukienė, A. Zavišaitės „Autoportretas lygintuve“), teatrališką įsijautimą į surežisuotą vaidmenį (Šarūno Šimulyno „Autoportretas kaliausėje“ ir Česlovo Polonskio buitiniai scenarijai).

Nors ekspozicijos salėse dominuoja tapyti autoportretai, skulptūros ir grafikos kūriniai, kad ir retesni, giliai įsirėžia atmintin dėl savo išraiškingumo. Išsiskiria Algio Griškevičiaus „Žiogas“, Leono Striogos autoportretai, Arvydo Ališankos „Akmens apkabinimas“ ir Gedimino Piekuro „Sekmadienį“ ir Luca Zuppelli portreto kontrasiluetas. Grafikoje su nepaprasta emocine jėga suskamba iš išorės lyg ir paprastas, bet be galo įtaigus Algio Skačkausko piešinys. Tobula klasikine forma alsuoja Stanislovo Kuzmos, Algimanto Švėgždos ir Mindaugo Skudučio autoportretai, naujų minčių sukelia konceptualūs Mikalojaus Vilučio grafikos lakštai.

Naujesnis požiūris į autoportretą išreikštas ne vien paveiksluose, nutapytuose iš nugaros (Galiaus Kličiaus), bet ir drąsiose akto forma sumanytose kompozicijose: Eglės Velaniškytės, Medos Narbutaitės ir Šarūno Saukos. Tapytojai supranta, kad šiuolaikiniam žiūrovui nepatinka žiūrėjimas „paprastai“, matyt, todėl jie provokuoja ir laukia žiūrovų teismo.

Belieka tikėtis, kad ir meno žmonės, ir kiti žiūrovai tinkamai įvertins šią autoportretui skirtą parodą.

Paroda veikia iki spalio 30 d.
Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

---