Platus atstumtųjų ratas

„Sonia”. D.Matvejevo nuotr. Kaip ir kasmet, didžioji dalis festivalio publikos – teatrologai, režisieriai ir aktoriai. Toks mažas NDA žiūrovų ratas man vis dar lieka paslaptis. Plačiau >>

Vilnius ir šokio improvizacijos

J.Jablonskio nuotr. Plačiau >>

Formos ir beprasmybės paieškos

Dainius Tarulis ir Jonas Tertelis. Nuotrauka iš „No Tejetre” archyvo. Nieko keisto, kad spektaklio veiksmą perkėlus į „Kablį“ ir išnaudojant buvusius geležinkeliečių rūmus kaip teatro sceną atrodo, jog pagaliau žaidžiama ir ieškoma naujų formų. Plačiau >>

Vienodi ir išskirtiniai vaikai

„Šitas vaikas“. K.Žičkytės nuotr. Per pusantros valandos susipina daugybė temų ir gyvenimų, nes scenoje – tam tikras kaleidoskopas: įvairiausių žanrų ir netgi (ne)profesionalumo lygių mišinys. Taip Nacionalinio dramos teatro scenoje interpretuojama prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joelio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“, taip pat pasižyminti kaleidoskopiškumu – vietoje vientisos istorijos pateikiamos dešimt tarpusavyje nesusijusių scenų ta pačia tėvų ir vaikų santykių tema. Plačiau >>

Iš eilinių emigrantų gyvenimo

Spektaklio „Išvarymas” scena. D. Matvejevo nuotr. Nebūtina emigruoti, kad tavo gyvenimo tragedija taptų eiline, nieko individualaus neturinčia banalybe, bet šis būdas, bent jau dabar, yra vienas greičiausių kelių tą pasiekti. Ypač tokiam tikslui tinkama vieta – Londonas, ne vien dėl to, kad į jį plūsta daugiausiai atsitiktinių, konkretesnio tikslo nei užsidirbti neturinčių Lietuvos ir kaimyninių šalių emigrantų, bet ir dėl to, kad jame kalbama šiam atvejui simboline, t.y. visuotinai pripažinta anglų kalba, kuriai taip pat gresia netekti savo šaknų: ja šneka visi, kas moka ir kas nemoka. Nieko keista, kad spektaklis, analizuojantis šias temas, nukelia mus kaip tik ten – į Londoną. Plačiau >>

Vlado Bagdono kūrybinio gyvenimo smulkmenos

Jau trečius metus iš eilės leidžiamos Rūtos Oginskaitės knygos apie ryškius Lietuvos meno atstovus. Plačiau >>

Nakties vienatvėje

Cezaris Graužinis. D.Matvejevo nuotr. Kai kurie dalykai tyliai ateina ir praeina, tarytum bijotų sugriauti jau nusistovėjusią įvykių eigą, savotišką trumpalaikiškumo harmoniją. Plačiau >>

Nykus ir tolimas šeimyninis gyvenimėlis

Ineta Stasiulytė (Beka) spektaklyje „Triušio landa“ Nuotrauka iš VMT archyvo Pasitaiko, kad aukštos meninės vertės kūrinys, turintis daug įvairiausių klodų, teatre suprimityvinamas iki paprasto, buitiško kūrinuko. Būna ir atvirkščiai, kai režisierius ieško įvairiausių prasmių aukštų meninių ambicijų neturinčioje pjesėje. Pastarasis variantas gali sudominti, bet tik tada, kai tai daroma itin tikslingai ir apgalvotai, kitu atveju spektaklio estetika tiesiog nesutampa su aktorių išsakytu tekstu, o pagrindinė mintis, kad ir kokia ji būtų, lieka neįžvelgiama. Viliaus Malinausko spektaklis „Triušio landa“, kurio premjera neseniai įvyko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, – vienas iš tokios nesėkmės pavyzdžių. Plačiau >>

Neapibrėžta įvairovė

„Vienas naktį” D.Matvejevo nuotrauka Daugiau laisvės nori visi, bet kai kurie jos dar ir suranda. Taip galima būtų pasakyti apie XX a. pabaigoje gimusią meno šaką – naująjį cirką, kurio Lietuvoje, galima sakyti, dar nėra, bet „Menų spaustuvės“ kartu su Prancūzų kultūros centru organizuojamas festivalis „Naujasis cirko savaitgalis“ jau sulaukė pirmojo penkerių metų jubiliejaus, tad vėl galėjome pamatyti, kaip vystosi ši šaka kitose Europos šalyse. Festivaliui buvo pasirinkti ne tik įvairių šalių (Ispanijos, Prancūzijos, Danijos, Suomijos), bet ir žanrų, technikų bei ieškojimų pasirodymai. Plačiau >>

Žvilgsnis į Lietuvą per Švedijos prizmę

„Kitoje veidrodžio pusėje“ B.Hertzberg nuotrauka Švedų spektaklis pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Skaudžiausia 2“ vadinasi „Kitoje veidrodžio pusėje“. Švedijoje veikiausiai toks pavadinimas skamba suprantamiau ir turbūt ne veltui jis buvo pakeistas: kalbėdami apie Lietuvą, jie rodo kitokią, nei vyrauja jų šalyje, pasaulio ir jo suvokimo pusę. Plačiau >>

Klausimai be atsakymų

„Publika“.D. Matvejevo nuotr. Pasak Elio Pagliarani, „suteikti netvarkai formą, kitaip tariant, suvienodinti chaosą, visada buvo didžiausia intelekto paskirtis“ (Umberto Eco, Atviras kūrinys, Vilnius: „Tyto alba“, 2004, p. 13). Ar kilęs chaosas visur sukuria harmoniją ir tampa prasmingas? Chaosas scenografijoje, chaosas žiūrovų salėje, išsakomo teksto ir aktorių judesių chaosas. Žinoma, žiūrovai gali pasijusti scenografijos dalimi, bet kai chaosas tampa pačia forma, o ne jos medžiaga, jisai netenka prasmės. Harmonijos nebėra. Nebėra jokių pagrindinių taškų, kurie visa tai sujungtų, nebėra jokio „kodėl“. Plačiau >>