Pavyzdžiui, kad pamatytum spektaklį, turi dar ir pereiti dekoratyvinį Fluxus labirintą. Dekoratyvinį, nes juk viskas, kas Fluxus laikais juose dėdavosi, čia nebetilptų – tenka apsiriboti mažomis smulkmenėlėmis, kurios, sunku prieštarauti, irgi kvepia šiokiu tokiu interaktyvumu. Be to, nors labirintas ir trumputis, visiems sueiti į salę laiko prireikia nemažai, tad greitesniems žiūrovams laukiant likusiųjų galima mėgautis surežisuota, bet vis dėlto laukimo improvizacija.

„Mr. Fluxus arba šarlatanai?“ atrodė itin reikšmingas renginys. Taip atsitiko ir dėl to, kad „No Theatre“ komanda per gana trumpą laiką įvaldė „įvykio“ gamybos mechanizmus – negailėti nei laiko, nei jėgų tam, kad dar niekam nieko nežinant atgarsiai jau skambėtų. Reklamai gausiai naudojant ne tik įprastus plakatus, bet ir įvairias akcijas, sukuriamas įspūdis, kad gandai sklando paprasčiausiai iš lūpų į lūpas, kas kelia daug didesnį susidomėjimą būsima premjera. Tačiau reikia pasakyti, jog teatrinio įvykio įspūdis nėra vien apgaulė – „No Theatre“ spektakliai nevengia nei didelių erdvių, nei platesnių užmojų, kas jų kartos teatralams (išskyrus Artūrą Areimą) yra gana reta. Svarbus ir dar rečiau pasitaikantis dalykas – buvimas ne vien tik trupe, bet ir tam tikros idėjos (griauti tai, kas sustabarėję) nešėjais, tai yra judėjimu.

Tačiau spektaklis, kaip ir prie įėjimo esantis labirintas, deja, liko tik sumažintas Fluxus vaizdelis – nei į Jurgį Mačiūną, nei į Fluxus judėjimą čia nepažvelgiama kaip nors savitai. Vis dėlto kūrybinės bei biografinės nuotrupos ir Fluxus judėjimo akcijos, spektaklyje atsidūrusios vienoje vietoje, palieka nemenką vizualinį įspūdį. Labiausiai dėl tiksliai pasirinktos erdvės, aktorių užsidegimo, ekspresijos ir to, kad „No Theatre“ judėjimui tinka apsimesti fluxininkais. Akivaizdu, kad tarp šių judėjimų yra tam tikro panašumo, bet kaip tik dėl šio susidūrimo jis menkėja – spektaklyje judėjimas „No Theatre“ tarytum lieka be savo pozicijos, o Fluxus ją visą laiką turėjo.

Nors vizualiai ir įdomus, spektaklis įgauna paprasčiausią banaloką edukacinę prasmę: supažindina su buvusiu judėjimu, o tiems, kurie šį bei tą apie jį išmano, palieka atpažinimo džiaugsmus, nes čia vengiama minėti pavardes, išskyrus Jurgio Mačiūno (Ainis Storpirštis). Tai visai neblogai, bet kertasi su pačia „No Theatre“ poza, nes jie iki šiol prisistatė kaip judėjimas, griaunantis nusistovėjusią tvarką ar pasklidusias idėjas. Be to, jiems buvo pavykę pateisinti tokį įvaizdį spektakliu „Telefonų knyga“. Išreikšdami asmeninę poziciją, trupės nariai tam tikra prasme sudrumstė teatro pasaulį, tad naujasis spektaklis, žvelgiant iš idėjinės pusės, atrodo lyg žingsnis atgal.

Šį kartą ketinta sudrumsti meno pasaulį, ir toks teminis perėjimas atrodė apgalvotas ir tikslus. Tačiau kūrėjams pasitelkiant tokiai temai itin artimą Jurgio Mačiūno figūrą spektaklis tapo tik meno pasaulio drumstimo simuliacija. Gal ir galima būtų teigti, jog spektaklyje parodyta tam tikra meno beprasmybė verčiant viską žaidimu. Tačiau tie žaidimai ne tik jau kartą buvo įvykę, bet ir priklausė nuo įvairiausių situacijų, o atlikėjų bei žiūrovų sąveika su jomis ir sukurdavo tam tikrą netikėtumo bei prasmių apsivertimo efektą. „No Theatre“ spektaklis, kaip apgalvotas viso to pakartojimas, panašus į to efekto paneigimą, beprasmybės, vaizduojamos jau fluxininkų, sudvigubinimu, pavertimu dar beprasmiškesne.

Antrame veiksme tokios interpretacijos variantas žlunga pereinant prie gana sentimentalaus perversmo. Jau pačioje šio veiksmo pradžioje kardinaliai pasikeičia nuotaika (tokia ir „Telefonų knygos“ struktūra). Veikėjai vis dar žaidžia savo žaidimus, bet jų šypsenos iki kraštutinumo „pertemptos“. Iš žaidimų telieka tik inercija. Iškyla klausimas, ar veikėjai tokie dėl to, kad liūdi (Mačiūnas jau susirgo ir miršta), ar kad be Mačiūno nieko nesugeba? Prisiminus pirmą veiksmą galima pasakyti, kad jie visą spektaklį buvo vaizduojami tik kaip savotiški sekėjai, Jurgio nesuprantantys, bet jį mėgstantys kvaileliai. Toks sprendimas gana keistas, turint omenyje, jog dauguma veikiančiųjų įvairiose spektaklio situacijose istoriškai buvo ne tik Mačiūno bičiuliai, bet ir garsūs, savarankiški menininkai. Atrodo, kad tai ne tiek sprendimas (arba jis niekur neveda), kiek pasirinkimas likti ir be savo interpretacijos.

Lygiai taip ir prieš mirtį Jurgio ištartas klausimas: „O gal visi mes esame šarlatanai?“ priimamas be galo vienaprasmiškai, nepaliekant ir jam pačiam galimybės būti žaidimu ar bent jau likusiems fluxininkams suvokti to kaip žaidimo. Taigi, nors ir buvo vaizduojamas Fluxus lengvumas ir žaidybiškumas, jis buvo pateikiamas su jam pačiam nebūdingu, tiesmuku, pastišui būdingu rimtumu. „Pastišas, kaip ir parodija, mėgdžioja ypatingą ar savitą stilių, stilistines kaukes, kalbėjimą negyva kalba, bet tai neutralus mėgdžiojimas, be gilesnio parodijos akstino, be satyrinės gaidos, be juoko, be vis dar glūdinčios nuovokos, kad esama normos, palyginti su kuria, tai, kas mėgdžiojama, yra gana juokinga. Pastišas yra bejausmė parodija, parodija, praradusi humoro pojūtį.“ (Jameson, F, Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą, Lietuvos rašytojų sąjunga, 2002.) Fluxus judėjimas ironizavo ar neigė tam tikrą meno supratimą per gyvenimiškas situacijas, o „No Theatre“ nariai, iki šiol lyg ir elgęsis panašiai, pasirinkę į jų pačių judėjimą panašią istoriją, neteko galimybės savo spektakliu nei ką nors paneigti, nei reikšti ar netgi ko nors nereikšti. Vietoj to jie patys kuriam laikui tapo tuo, kas jau kartą buvo, šitaip paneigdami pačius save, kaip naują, konceptualų teatrinį judėjimą, o ne vien tik spektaklių kūrėjus.

„7 meno dienos“ Nr.11 (979), 2012-03-16