|
Grobiantys paviršiai
Lino L. Katino parodos fragmentas. G. Jucevičiaus nuotr.
Linas Katinas savo elgesį mėgsta vadinti nelogišku, tačiau yra aišku, kad dailininko veiksmų pagrindinis variklis yra laisvės pojūtis. Dar sakosi, kad intuicija kliaujasi absoliučiai. Todėl, galima sakyt, viešas Katino įvaizdis gan sklandžiai įsipaišo į menininko stereotipą, kuris apibrėžia žmogų kaip savotišką, nenuspėjamą, gyvenantį nerealiame pasaulyje. Tik ko iš gajaus šablono Katinas neturi - tai genijaus kančios. Bent jau aš niekada to nei...
|
Nekasdieniai ženklai kasdienai
Naglis R. Baltušnikas. „Ny Alesund“. 2006 m.
Kūriniuose yra tekstų, kurie ne tik suteikia įžvalgą, bet ir pasuka istoriją savaip. Taip įvaizdžiai įgauna papildomų poteksčių. Diptichas „Give me“ („Duok man“), „Take it“ („Imk tai“) yra jau tapęs firminiu menininko ženklu. Čia figūros nepasikeldamos nuo kėdžių stengiasi perduoti balastą, o gal ir reikalingą daiktą... Stumia, duoda, ima lyg labai ir nenorėdamos to kamuolio, ąsočio ar baliono. Neverta gilintis į perduodamą objektą. O gal tai...
|
Sukūrusi save
Elvyra Kairiūkštytė (1950-2006) - talentinga grafikė, kartu - tikra lietuvių dailės marginalė.
Neverta bijoti kiek neigiamos šio žodžio konotacijos - dailininkė, ryškiai sužibėjusi praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ąjį dešimtmetį, vėliau sava valia liko meninio gyvenimo užkulisiuose. Tik po jos mirties sužinota, kad ir tuo metu, beveik nedalyvaudama parodose, ji intensyviai, karštligiškai kūrė. Nusisukusi nuo savo stichijos - ekspresyvių galingo užmojo linoraižinių, kuriais labiausiai išgarsėjo, E. Kairiūkštytė piešė taip pat nežabotos...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
