Apie savidulkes gėles
Kęstutis Šapoka. Kadras iš videofilmo „Šokis pagal Lolitos Jablonskienės tekstą „Kas atsitiko?“ „Emisijos“ kataloge“. 2009 m. Jau senokai dailės kritikos užkulisiuose vyksta batalijos apie neseniai pusdieviu pasiskelbusį menininką, dailės kritiką ir kuratorių Kęstutį Šapoką. (Apie jas puikiausiai galima spręsti iš gausių anoniminių pasisakymų straipsnių komentaruose, kuriais džiaugiasi palyginti mažai skaitoma kultūrinė spauda.) Tad šis tekstas bus apie įdomiąją dailės kritikos pusę ir Šapokos fenomeną, apie kurį šiukštu negalima nutylėti.
Greičiausiai Šapokos žaidimus demaskuojanti informacija padidins mano, kaip dailės kritikės, reitingus. Nors tai turės savo kainą - neišvengiamai būsiu pasmerkta kaip šnipė ir išdavikė. Lygiai taip pat gali būti, kad skirdama Šapokai tiek dėmesio ir pavadindama fenomenu, dargi jei pavyks pagrįsti šią mintį, prisidėsiu prie jo tikslo. Mat Šapoka tikrai žino, kad kritikos pasaulyje veikia tie patys pramogų verslo ar viešųjų ryšių dėsniai ir moka jais...
|
Viena menininkų pora - dvi epochos
Nijolė Vilutienė. „Kelionė“. 1977 m.
Turbūt kiekvienas stiliaus raidos problemas mene nagrinėjantis ir Heinrichu Wölfflinu besiremiantis specialistas nedrįs neigti (tai jam tiesiog į galvą bus įdėta dar pirmaisiais studijų aukštojoje metais), kad bet kuris - „asmeninis, mokyklos, šalies ar rasės“ stilius vystosi veikiant tam tikriems imanentiniams dėsniams.
Prisiminkime didžiojo formalisto idėją, kad einant iš renesanso į baroką vystomasi iš linijiškumo į tapybiškumą, iš plokštumos į gilumą, iš uždaros formos į atvirą, iš daugiaplaniškumo į vientisumą, iš absoliutaus į reliatyvų daiktiškumo aiškumą. Viskas labai elementaru.
Ir netgi visiškai banalu, kad šiai sistemai iliustruoti nereikia grandiozinių epochos stiliaus ar dar kitokių panašių sampratų. Tereikia palyginti du ar daugiau vienas šalia...
|
Vaizdai kartais geriau už žodžius
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka A. Anglickaitės Tai kruopščiai atrinktų fotografijų dėlionė su konkrečiais erdvių fragmentų vaizdais, kuri sukuria labai neapčiuopiamą atmosferą. Ant kitos sienos, kairėje, dviejų moterų figūriniai portretai su šunims.
Mėlyname fone - viena jų, daili kaip madona iš bažnytinės dailės su žaviu haskių veislės šunimi prie kojų. Kita - žemiška moterėlė, glėbyje laikanti savo neparodinį augintinį. Kompozicijos ir spalvos aiškiai nurodo į Dievo motinos vaizdavimo krikščioniškąją ikonografiją. Taigi turime iš vaizdų sudėliotą Ją ir kažką neapčiuopiama, kas pavadinime skamba kaip yra.
Iš pradžių ši mįslė mane sutrikdė. Prie sutrikimo prisidėjo ir galerijos...
|
Menas su kulinarijos prieskoniu
„Mangez le Monde“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „Valgykite pasaulį“. Taip savo projektą, vienijantį įvairius menus ir kulinariją, pavadino po pasaulį keliaujantis austrų menininkas Raineris Prohaska.
„Mangez le Monde Vilnius Special“ – tai eksperimentinis projektas, pristatomas Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, balandžio 6–20 dienomis. Jo metu vyksta atviros kulinarijos dirbtuvės-performansai, o iš maisto likučių bei naudojamos įrangos ir prietaisų kuriamos meninės instaliacijos. Pasak kūrėjo, „Mangez le Monde” – tai terminas, apibrėžiantis įvairių menų ir maisto gaminimo sąveiką.
Interaktyvios kulinarinės dirbtuvės vyksta erdvėje, kuri...
|
|