Greičiausiai Šapokos žaidimus demaskuojanti informacija padidins mano, kaip dailės kritikės, reitingus. Nors tai turės savo kainą - neišvengiamai būsiu pasmerkta kaip šnipė ir išdavikė. Lygiai taip pat gali būti, kad skirdama Šapokai tiek dėmesio ir pavadindama fenomenu, dargi jei pavyks pagrįsti šią mintį, prisidėsiu prie jo tikslo. Mat Šapoka tikrai žino, kad kritikos pasaulyje veikia tie patys pramogų verslo ar viešųjų ryšių dėsniai ir moka jais pasinaudoti.
Mūsų tautinė dailės kritika, kaip meno forma, besiremianti menu, įdomi tapo tik po nepriklausomybės atgavimo. Apie Alfonso Andriuškevičiaus, jo dailėtyros ir kritikos mokyklą bei jos įneštas permainas, ypač kalbant apie kritikos santykį su kritikos objektu, jau daug rašyta. Iš jų gimė teisė į subjektyvumą, intelektualinius, jausminius ekskursus, poeziją, net teisė į smulkų chuliganizmą tekste. Kad ir Andriuškevičiaus (parodos kataloge rengėjų išcenzūruotos) kūrinio pavadinimo frazės: „Jeigu žmogus kultūringas jam bybys nereikalingas“ naudojimas teksto struktūrai regzti („Ką veikia naujasis menas Lietuvoje“, 1997). Meno kūrinio lyginimas su durimis, dialogai su kitais menotyrininkais, Alfonso ir Andriuškevičiaus pokalbis apie meną, kai kurie Malašausko, Kreivytės straipsniai, Nikos Žlabytės ir Ventos Girdzau siautėjimas spaudoje - įdomiosios Lietuvos dailės kritikos aukso fondas. Rodos, naujo dviračio nebeišrasi, bet čia išniro Šapokos fenomenas.
Kodėl vadinu fenomenu jį, kitų apšaukiamą „niekingu žmogėnu“, „pusdieviu“ ir „deimantu šūdo krūvoje“? Juk į meno kritikos bažnytėlę įleistas, kritiko regalijas gavęs menininkas ėmė ir užsiropštė ant altoriaus, parazituoja, strėles nutaikęs tiek į meną, kiek į pačią jį maitinančią kritiką. Ar neužtenka pažiūrėti vien į Šapokos su Benigna Kasparavičiūte surengtą parodą „Meno sparnai“ ŠMC? Juk taip ironiškai nuskamba šis romantiškas ir poetiškas parodos pavadinimas, peržiūrėjus videofilmą su Andriuškevičiaus ir Lolitos Jablonskienės kritikos tekstų vizualizacijomis. Herostrato šlovė (griovimas vardan šlovės) - štai su kuo pirmiausia kyla noras lyginti Šapokos meninę-kritinę veiklą. Ir vis dėlto tokius kūrinius gali sukurti tik menininkai, žinantys dailės kritikos mechanizmo veikimą iš vidaus. Vaizdžiai tariant, Šapoka žino, kad kritika yra meno sparnai, ir moka jais neblogai paplasnoti.
Pirmas sparnų „plast“ buvo surengti parodą „Laisvalaikis, sportas, kultūra“. Antras „plast“ - duoti nepagarbų interviu apie parodą mažesnio kalibro kritikei Aistei Bimbirytei, jame pasiskelbti apie pusdieviškumą ir dideles paties likimo paskirtas misijas. Čia pat pasėti erzinančios abejonės sėklą: „Tai poza ar tikrasis Šapokos veidas?“ Tuomet sulaukti skaudžiai drungno kitos jaunos kritikės Eglės Juocevičiūtės straipsnio apie parodą. Ir trečias „plast“ - pasiųsti į redakciją pagiežos putomis trykštantį, Adomo Jakšto scholastine mintimi persmelktą savo paties tekstą, kuriame, prisidengus profesoriaus Vytauto Bukausko-Matuko pseudonimu, išdėti save ir parodą į šuns dienas. Toks triukas atliktas jau ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, tas pats veikėjas 2006 metais atsiuntė į „7 meno dienų“ redakciją pasipiktinimo kupiną laišką apie „Potvynis: baltas sombrero“, kuriame kritikavo Šapokos (savo) ir kolegų projektą. Reikia pasakyti, kad profesoriaus retorika per tuos ketverius metus labai patobulėjo.
Pažengta kur kas toliau nei Alfonso ir Andriuškevičiaus asmenybės suskilimo atvejis. Nepalyginsi ir su kai kuriais kitais meno kritikais, kurie kartais prisidengia pseudonimais, idant galėtų laisviau išreikšti savo pažiūras arba pokštauti ir nebūti pagauti. Šapoka tikrai nebijo pasirašyti savo pavarde, juk dar neseniai šitaip kūrybingai pasisakė apie Vilmanto Marcinkevičiaus parodą. Manau, „pusdievis“ naudoja pseudonimo taktiką kritikuodamas savo paties parodas, nes taip daryti yra linksma. Įsivaizduoju, kiek juoko jis turėjo, skaitydamas po Vytauto Bukausko-Matuko laišku „Man jūsų taip pat gaila, Kęstuti Šapoka!“ pasirodžiusius skaitytojų spėliojimus, kas tas Matukas ir kodėl taip šnypščia ant Šapokos. Kai kurie džiūgavo suradę sau to „personažo“ nemėgstantį bendramintį, kai kurie vieno iš dviejų oponentų (Matuko arba Šapokos) gailėjo, dar kiti krykštavo, kad pagaliau dailės kritikoje užvirė tarpukarį primenančios aršios diskusijos, kokiomis paskutinį kartą gavome progą pasidžiaugti dar Gintautui Česniui gyvam esant (amžiną jam atilsį). Panašu, kad polemikos su Česniu bus pasiilgęs ir Šapoka - juk Bukausko-Matuko „laiško“ pavadinimas toks pat kaip Česnio straipsniuose dėl Kudirkos paminklo. Ką jau kalbėti apie iš Jakšto ir Česnio nusižiūrėtą senovišką rašymo stilių ir propaguojamą dvasingą meną.
Be tokios taktikos teikiamo linksmumo ir nuobodulio išvaikymo dar yra nepamainomas ir visiems (net ir kritikams) reikalingas reklamos efektas. Šapokos fenomenas panašus į savidulkę gėlę - pats surengia parodą ir joje eksponuoja savo darbus, pats ir pakritikuoja. Kaip jis teigė interviu: „Apdirbimas“ mūsų ciniškame, iškreiptame, vertybes praradusiame pasaulyje neretai labiau išreklamuoja nei pagyros.“ Tad jei niekas neapdirba, tuo tenka pasirūpinti pačiam.
Kodėl aš taip niekšiškai išduodu Šapoką ir griaunu jo herostratiškus planus? Patikėkite, man nėmaž nerūpi apšviesti naivią skaitančiųjų liaudį ir priversti juo bodėtis. Net jei norėčiau taip padaryti, atverdama jo kozirius tik dar labiau pakurstau Šapokos mito įsteigimą. Matau reikalą atkreipti dėmesį į šį siautėjimą spaudoje ir bent kiek pakapstyti jo apraiškos formą ir priežasčių šaknis, nes tai yra įdomioji dailės kritikos dalis.
Vienas iš jau užkabintų šio kritiko kabliukų - populiariosios kultūros dėsnių įtraukimas į kritikos diskursą. Tyčinis skandaliukų darymas, pasiskelbiant kritiku-žvaigžde ir atsistojant į zvonkių ir pareigyčių gretas, Algio Ramanausko-Greitai paskelbimas „Emisijos“ kartos menininku iš pirmo žvilgsnio net supykina - pigesnę strategiją sunku ir sugalvoti. Tačiau numaldžiusi apėmusį šleikštulį suvokiau, kad užsidėjęs klouno kaukę Šapoka žengia visai įdomų žingsnį - pagaliau išveda užsisklendusią dailės kritiką į tolimesnius laukus ir daro ją įdomesnę didesniam skaitytojų būriui. Net drįsčiau atsiimti savo žodžius apie kritikos parazitavimą ir rinktis simbiozės (abipusės naudos) palyginimą. Iš to, kad Šapoka maivydamasis ir siautėdamas pasako dar ir rimtų, įdomių dalykų, visiems tik nauda - ir sunkius laikus išgyvenančiai spaudai, ir skaitytojui, ir Šapokai, ir menkam įdomiosios dailės kritikos fondui. Savo kūryboje nuolat reflektuodamas dailės kritiką ir jos dėsnius, klišes, su jais žaisdamas, ją neigdamas, atimdamas jos aureolę, Šapoka iš tikrųjų (sąmoningai ar ne) užsiima jos populiarinimu. Tikrų tikriausia simbiozė, a?
Nors ir Šapoka, ir Kasparavičiūtė ŠMC parodoje teigia siekiantys tik „išreikšti save“ ir nieko daugiau, akivaizdu, kad jų saviraiška yra kritikos procesų kritika. „Meno sparnuose“ rodomame videofilme „Sapnas ir konvencija“ (2008-2009) regime „pusdievį“, skaitantį pranešimą ir begėdiškai besišlapinantį. Kaip meno kūrinį šį videodarbą vertinčiau prastai, jis pernelyg tiesmukas, kaip ir dauguma parodoje rodomų darbų. Tačiau jame glūdi teisingas, klouno veidu teigiamas priekaištas mūsų Alma Mater, dailės akademijai, konkrečiau - Dailės istorijos ir teorijos katedrai bei jos dėstymo metodams. Meno kūrinio matymo schemų diegimas ir schematiškas, išmoktas jų taikymas, neretai regimas jaunų kritikų tekstuose, kritikos ir kūrinio, kritiko ir kūrėjo santykius verčia absurdišku spektakliu, daro pačią kritiką kažkokia „myžčiojančia“, neįgalia savidulke gėle. Kuri, be viso to, dar ir nuobodi. Akademija ne tik menininkus paverčia zombiais.
Vienas iš Šapokos straipsnių komentatorių, pasivadinęs „Herakliu“, rašė (kalba netaisyta): „aciu tau Sapoka, kad esi tavo misija isvaduoti tautine meno kritika iš Amazoniu nelaisvės į kurią ji pateko pasitraukus A...“. Abejoju, kad jis galėtų sugriauti įsitvirtinusių amazonių autoritetą - iki kai kurių iš jų jam dar daug pieno ragauti. Tačiau iššūkis užimti „A.“ pozicijas ir konkurencijos pagava oi kaip kaitina mūsų kraują!