7 meno dienos > Nr. 14 (890), 2010 balandžio 09 d.

DAILĖ

Monika Krikštopaitytė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Ina Budrytė „Dėdės dovana“. 2006 m.

Kuo toliau, tuo labiau pirmenybę teikiu personalinėms parodoms. Bendrose daug ką galima pražiūrėti. Vieno autoriaus pasirodymas atskleidžia jo asmenybę. Grupinėse šnabždėjimui neretai tenka grumtis su riksmu. Nebent kuratorius yra stipri asmenybė ir randa būdų, kaip tarp kūrinių užmegzti pokalbius, kaip papasakoti savo istoriją ar sukurti vientisą parodos kūną, kuris veikia kaip atskiras kūrinys.

Tokių kuratorių Lietuvoje yra vos keli. O bendrų parodų srautas, ypač planinėse organizacijų ekspozicijose, neretai suplaka menininkus į nevykusius kokteilius, iš kurių išeini atmintin sužvejojusi vos vieną kitą. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties Inos Budrytės tapyba, parodyta atskirai, nuskambėjo labai netikėtai ir naujai. Ši menininkė yra gan reguliariai dalyvavusi įvairiose tapybos ir akvarelės parodose drauge su kitais, dažniausiai Dailininkų...

Plačiau >>

Atvaizdai, sukurti Mirties

Vidas Poškus

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (3)

Kęstučio Grigaliūno ekspozicijos fragmentas

Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“ – tai menininko surinktos ir šilkografijos būdu atspaustos 1940–1941 metais suimtų ir nužudytų (sušaudytų, nukankintų, mirusių lagriuose) politinių kalinių portretinės nuotraukos (padarytos sovietiniuose kalėjimuose), okupacijos metais saugotos KGB (dabar – Lietuvos ypatingame) archyve.

Ekspozicija

Apie K. Grigaliūno darbą eksponavimo kontekste galima kalbėti keliais pjūviais – kaip apie knyginį albumą ir kaip apie architektūrinę instaliaciją. Pirmuoju atveju „Mirties dienoraščiai“ yra natūrali, logiška šio menininko albuminės kūrybos tąsa ir netgi (greičiausiai, bet nebūtinai – galbūt ši strategija dar bus tęsiama, nes apsiribota pirmosios sovietinės okupacijos aukomis) apogėjus. Galima prisiminti jo darytas šilkografines...

Plačiau >>

Pagrindinis koziris

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Versija spausdinimui
Skaityti komentarus (2)

Jonas Gasiūnas. „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė Rusijos armijos choro repeticijos“. 2009 m.

Labai nemėgstu rašyti apie konkursus, nes juose kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Gal būtų lengviau, jei visi pralaimėtų – tuomet ir kritika būtų „morališkai“ leistina. Todėl prieš keletą mėnesių mano straipsnis apie Jono Gasiūno kozirius „Swedbank meno apdovanojimų 2009“ konkurse (išspausdintas Artnews.lt) susilaukė įvairių vertinimų.

Nedažnai pasitaiko proga replikuoti į savo pačios tekstą. Bet tai, kad paroda neseniai iš „Rygos meno erdvės“ atkeliavo į ŠMC, leidžia persvarstyti savo mintis. Deja, ne kažin kas jose pasikeitė. Aname tekste remdamasi lietuvio laureato pastabomis bandžiau susumuoti jo kozirius konkurentų atžvilgiu, o dabar remdamasi savo patirtimi iš esmės parašysiu tą patį. Kodėl? Nes Gasiūno pastabos per spaudos konferenciją Nacionalinėje dailės galerijoje po „Swedbank“...

Plačiau >>

Susiję numerio straipsniai