Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Pagrindinis koziris


„Swedbank“ meno apdovanojimų nominantų paroda Šiuolaikinio meno centre


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Jonas Gasiūnas. „Pūga, nuniokojusi mano dirbtuvę, nenutraukė Rusijos armijos choro repeticijos“. 2009 m.
Labai nemėgstu rašyti apie konkursus, nes juose kažkas laimi, o kažkas pralaimi. Gal būtų lengviau, jei visi pralaimėtų – tuomet ir kritika būtų „morališkai“ leistina. Todėl prieš keletą mėnesių mano straipsnis apie Jono Gasiūno kozirius „Swedbank meno apdovanojimų 2009“ konkurse (išspausdintas Artnews.lt) susilaukė įvairių vertinimų.

Nedažnai pasitaiko proga replikuoti į savo pačios tekstą. Bet tai, kad paroda neseniai iš „Rygos meno erdvės“ atkeliavo į ŠMC, leidžia persvarstyti savo mintis. Deja, ne kažin kas jose pasikeitė. Aname tekste remdamasi lietuvio laureato pastabomis bandžiau susumuoti jo kozirius konkurentų atžvilgiu, o dabar remdamasi savo patirtimi iš esmės parašysiu tą patį. Kodėl? Nes Gasiūno pastabos per spaudos konferenciją Nacionalinėje dailės galerijoje po „Swedbank“ apdovanojimų Rygoje buvo vykusios. Ten jis taikliai įvardijo savo priešininkų silpnybes, kurios pasitvirtino ir ŠMC ekspozicijoje. Teks pritarti situaciją diagnozavusiai Neringai Černiauskaitei, kad pagrindinis lietuvio koziris – konkurencijos trūkumas.

 

Švedų menininko Magnuso Wallino videofilmas „Bevardis“, pagal autoriaus idėją turėjęs priversti žiūrovą dar kartą apmąstyti moksliniams eksperimentams paaukotų žmonių gyvenimus ir kūno problemas (įgimtas arba padarytas per įvairius bandymus), nepasako apie tai daugiau negu dokumentinės Holokausto aukų nuotraukos. Šis videofilmas ir Voldemaro Johansono (Latvija) miniatiūrinė Baltijos jūra „Aero srovės“, kone labiausiai traukę šiuolaikiška raiška, nuvylė pamatyti gyvai. Pastarojo kūrinio idėja patraukli ir madinga, kaip ir vandens pilnos stiklinės talpyklos su ritmiškai mirguliuojančiu vandeniu. Ekologines problemas užkabinanti tema irgi išsiskiria iš kitų „Swedbank apdovanojimų“ nominantų darbų. Deja, tuo viskas ir baigiasi – galerijos erdvėje gražiai ir gaivinančiai spindi vanduo. Moksliniais duomenimis paremta instaliacija savo forma niekuo nesiskiria nuo fizikos eksperimentų, demonstruotų prieš kelerius metus Vilniaus geležinkelio stotyje vykusiame festivalyje „Langas į šviesą“.

 

Žmogaus ar gyvūnų elgesio ir bendravimo tyrimais remiasi ir Viktoro Alimpievo (Rusija) videofilmas „Sumindyti ariamą žemę“, savo minimalistine raiška, metaforiškumu artimas skandinavų menui. Nuorodomis į priverstinio, dirbtinio patoso paradų kultūrą, pakutenančiomis sovietinio bloko kolektyvinę pasąmonę, šis darbas idėjiškai turi ryšį su Gasiūno drobėmis, jungiančiomis kinematografiją ir posovietines traumas. Tuo tarpu Tonis Saadoja (Estija) ŠMC eksponuoja tik dalį savo projekto – fotorealistiškai tapytų akvarelių ciklą su Talino vaizdais. Smalsu, kokios gi buvo tos likusios dvi dalys ir kodėl jų atsisakyta?

 

Šiųmetiniame „Swedbank“ apdovanojimų konkurse tiek vidinė, tiek išorinė situacija yra įdomios, kaip ir visuose konkursuose. Nesinori pradėti narplioti vidinės situacijos siūlų kamuolio, nes čia nesu pakankamai kompetentinga. Man nelabai rūpi veltis į diskusijas, ar buvo Gasiūnas siunčiama pralaimėti „podstavnaja utka“, ar ne. Tačiau prabilusi apie ne kiekvieną gerą gero menininko kūrinį, nejučiomis buvau įsukta į vidinės situacijos verpetus. Žiūrint į visą nominantų penketuką, akivaizdu, kad Gasiūno laimėjimas pelnytas. Turbūt tik šitokia išvada ir derėtų apsiriboti, mat meno konkursai sukuria ypatingas aplinkybes ne tik tarp menininkų, bet ir tarp menininkų ir kritikų, pagal kurių dėsnius visiems reikia nudelbti kritišką akį ir džiūgauti tautiečio pergale. Juk jo pergalė – tai mūsų visų pergalė.

 

Ir visgi dėl tų pačių vidinės situacijos peripetijų (kurios, reikia manyti, egzistuoja ne tik Lietuvoje) išorinė situacija atrodo gana nykiai. Prestižinis konkursas temų, problemų, formų, iššūkių aspektu tapo drungnas. Menininkai, kurie bando naudoti įdomesnę problematiką, nesusitvarko su forma, o susitvarkiusieji su forma nebeįdomūs savo problematika. Pasak vienos vyresnės kolegės, konkursas tapo „nomenklatūriškas“ ir patogus. Išseko nominacijos vertų menininkų atsargos ar drąsa?


„7 meno dienos“ Nr.14 (890), 2010-04-09

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

iBCmOfEYpm, 2011-06-23 17:58

All of my questions setetld—thanks!

saulės kelias, 2010-04-30 10:21

Dažniausiai į ŠMC ateiti prisiverčiu. Po šio apsilankymo supratau kodėl. Taigi, ateiti prisiverčiau, o išeiti nesigavo- išbėgau. Mąsčiau ką aš galėčiau- reikalui esant (vardan meno), galėčiau nusišlapinti kur nors ir ant ko nors; galėčiau didžiausioj salėj pakabinti kokį pamėlusį, dvokiantį pakaruoklį; galėčiau balta suknia atsigulti karste ir gailiai dūsauti; galėčiau nusirengti prieš kamerą, gal net parodyti kokį randą ar spuogą su pūlinga galvute ir kelių A4 traktatu apibudinti jį kaip krizės pasėkmę dar apkaltinti kokį politiką. Į domu ką dar galėčiau?
Bet man galėti neleidžia, sako menininko pažymėjimo neturi. O aš ir nenoriu jo turėti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti