Odisėjos į praeitį
Giovanni Pintori. Olivetti „Lexikon“. Italija, 1953 m. Spalvotas ofsetas. Pagaminta kompanijoje „Olivetti SpA“, Ivrea. © V&A Images Norėčiau pasiskolinti vieno iš parodos kuratorių Davido Crowley (dirbusio prie projekto su Jane Pavitt) žaismingumą kartu su rimtumu, matytus atidarymo metu spaudos konferencijoje nagrinėjant tokio prieštaringo laikotarpio kaip šaltojo karo metai modernizmą mene ir dizaine. Tai, ką supaprastindama pavadinau žaismingumu, iškart krito į akis lietuviškame kontekste. Neasmeniška įdomių nekategoriškų minčių paieška nebijant suklysti, permąstant faktus ir nuolat pasirengus nustebti. Kalbėtojo pozicija pirmiausia priklauso nuo mentaliteto.
Gal prisideda ir faktas, kad ketverių metų darbas nudirbtas ir jau porą kartų patikrintas. Paroda eksponuota Karalienės Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje MART Rovereto mieste Italijoje. Ambicingo projekto, galinčio pasigirti dideliu pasaulinių garsenybių sąrašu, pavadinime užkoduotas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų labiausiai buvo jaučiamas spaudos konferencijoje, dar nemačius parodos. O kuratoriaus išsakyta mintis, kad...
|
Juodosios skylės Kablyje
Georges Rousse. Instaliacijos fragmentas. 2009 m Įžūliai užbėgdama už akių sakau, kad Georges'o Rousse'o instaliacijos yra puikios ir vertos pamatyti. Tokio kalibro menininkai Lietuvoje pasirodo retai, tad dar kartą ačiū šiaip jau pabodusiai programai „Vilnius - Europos kultūros sostinė“. Kiek liūdna ant kiekvieno pavykusio renginio matyti tą žalią kaip salota korį (VEKS'o logotipą). Vaidenasi, kad pasibaigus kultūros sostinės statuso galiojimui, kartu su žaliuoju koriu išnyks ir renginių vajus. Nes skambus šalies statusas padėjo prisivilioti ne vieną menininką.
Rousse'as apleistas erdves mėgsta nuo vaikystės. Gimusiam po Antrojo pasaulinio karo vaikui apgriuvę sandėliai buvo tarsi žaidimų aikštelės, kuriose užgimdavo fantazijos. Taip sunykimui pasmerkti pastatai tapo savotiška menininko aistra. Laimė, Vilniuje tokių pastatų yra pakankamai, tad į Lietuvą pakviestas Rousse'as turėjo iš ko rinktis. Jau antrą kartą pasisekė buvusiems Geležinkeliečių rūmams. Prie frontono dešimtame dešimtmetyje buvo prilipdytas...
|
Kalvos, veidai ir statulėlės
Rytis Jakimavičius. Fragmentas iš „Pri(si)minimų“ parodos. 2006-2009 m. Autorės nuotr. Tamsus ruduo - itin tinkamas metas prisiminti senas istorijas. Daugiau laiko tenka praleisti namuose, tarp daiktų ir atsiminimų. Artėjant Vėlinėms, vis dažniau prisimenami tik nuotraukose dar gyvenantys kažkuo į mus panašūs veidai. Link jų mus veda ir keramiko Ryto Jakimavičiaus paroda, kurią gal teisingiau būtų vadinti instaliacija, mat rodomi darbai veikia išvien. Šioji sudaryta iš trijų dalių: lietuviškos istorijos, peizažo istorijos ir kambarinės istorijos.
Ant mažyčių plokštelių (kompiuterinių lazerinių dekolių technika) perkelta pirmų pokario metų pasinių nuotraukų eilė, akių lygyje ant sienos nusidriekusi linija, primena antkapių portretus ir taip užduoda rimties toną, leidžia suprasti, kad kalbėsime apie išėjusiuosius. Šalia faktinės dalies (kad ir kaip žiūrėsi, vis dėlto paso nuotraukos), jausminė - didžiuliai negriežtos formos ovalai iš juodosios keramikos plokštelių sušiaušti pirštais,...
|
Kristalinės glazūros poetika
Kęstutis Mikėnas. „Urna su dangteliu“. 2008 m. Kristaline glazūra dengiamoje dailiosios keramikos srityje beveik priešingose šios planetos dalyse darbuojasi du lietuviai, Kęstutis Mikėnas Amerikoje, Kalifornijoje, ir Algimantas Patamsis Lietuvoje.
Šį kartą žvelkime kad ir į nespalvotas nuotraukas ir kalbėkime apie Kęstutį Mikėną. (Tarp kitko, čia nusišypsoti verčia vardų sutapimas: senovės graikų Kamarės vazos yra žinomos kaip Kretos-Mikėnų keramika iš XXII–XVI a. pr. Kr.) Savo darbais jis pasižymėjęs tarp amerikiečių, minėtas Lietuvoje ir JAV lietuvių spaudoje. K. Mikėnas atstovauja grynajai dailei, t.y. „menas menui“ laikysenai. O funkcinės keramikos pradžia siekia priešistorės...
|
|