Ant mažyčių plokštelių (kompiuterinių lazerinių dekolių technika) perkelta pirmų pokario metų pasinių nuotraukų eilė, akių lygyje ant sienos nusidriekusi linija, primena antkapių portretus ir taip užduoda rimties toną, leidžia suprasti, kad kalbėsime apie išėjusiuosius. Šalia faktinės dalies (kad ir kaip žiūrėsi, vis dėlto paso nuotraukos), jausminė - didžiuliai negriežtos formos ovalai iš juodosios keramikos plokštelių sušiaušti pirštais, palikusiais savo unikalius antspaudus. Kažkas didelis, juodas ir neartikuliuotas. Čia labiausiai veikia tų mažyčių nuotraukų su palyginti didžiuliais „jausminiais“ plotais santykis. Jis verčia galvoti apie laiką, jo atstumą, nykimą ir painius jausmus.

Apie menininko pasakojamos istorijos vietą kalba trimačiai objektai, išdėstyti salės erdvėje. Tai mikropeizažai, na, pavyzdžiui, kalva su dviem susikibusiais medžiais. Parodos aprašyme autorius savo peizažus sieja su partizanų slapstymosi teritorija. Net jei nepagalvočiau apie šią istorijos dalį, manau, mūsų pokario karta dar buvo labai arti gamtos net ir nesislapstydama. Todėl panašios į mitus keraminės kalvų salelės pritinka prie veikėjų atvirų veidų bet kuriuo atveju kaip vietos aplinkybė.

Kambarinės istorijos - naivokų dekoratyvinių porceliano statulėlių replikos, atliktos juodosios keramikos technika, - įveda mus į dingusių laike kartu su visais gyventojais namų vidų ir suteikia instaliacijai specifiškumo. Šokanti porelė ar moteris su krepšiu - tokios dailios figūrėlės, ir jau gali imti toliau įsivaizduoti, kokia po ja buvo patiesta staltiesėlė, šalia verba, netoliese kryželis, pratęskite patys... Netikėta tai, jog kai kurios parodoje rodomos pastorališkos figūrėlės vaizduojamomis temomis nukrypsta nuo savo prototipų. Čia šokama, dainuojama, dirbami dienos darbai, o staiga atsiranda šaulys, kuris taikosi į prie stulpo pririštą nelaimėlį. Tuomet topteli, kad forma viena, o siužetai veikiau iš dainų pasiskolinti. Kuo gyvenome, tai ir dainavome tokiais pat šaltais tamsiais vakarais kaip dabar.

Ryto Jakimavičiaus ketverius metus kurta instaliacija, kurios dalis įgyvendinta tarptautinėje keramikos studijoje Kečkemėte, Vengrijoje, sukuria savitą atmosferą tarp mito, susipynusio su asmeninėmis patirtimis, ir savų išėjusiųjų įamžinimo siekių. Ją lengva perimti kaip savą, nes iš nuotraukų žvelgiantys veidai panašūs į bet kuriame kitame to laiko albume užfiksuotus artimuosius. Jie per toli, kad iki galo juos suprastume ar teistume. Bet per arti, kad apie juos negalvotume. Bent jau rudenį, bent jau prieš Vėlines.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.39 (868), 2009-10-30