Rousse'as apleistas erdves mėgsta nuo vaikystės. Gimusiam po Antrojo pasaulinio karo vaikui apgriuvę sandėliai buvo tarsi žaidimų aikštelės, kuriose užgimdavo fantazijos. Taip sunykimui pasmerkti pastatai tapo savotiška menininko aistra. Laimė, Vilniuje tokių pastatų yra pakankamai, tad į Lietuvą pakviestas Rousse'as turėjo iš ko rinktis. Jau antrą kartą pasisekė buvusiems Geležinkeliečių rūmams. Prie frontono dešimtame dešimtmetyje buvo prilipdytas Mindaugo Navako „Kablys“, dėl kurio ir pats pastatas pakrikštytas Kabliu. Šįkart šiame name-vaiduoklyje įsikūrė Rousse'o instaliacijos. Dar keli žymesnių menininkų kūriniai, ir Kablys taps avarinės būklės tarptautiniu šiuolaikinio meno muziejumi.
Per parodos atidarymą buvo smagu žiūrėti ne tik į instaliacijas, bet ir į atgimusį Kablį. Žmonės tik trumpam sustodavo paspoksoti į Rousse'o darbus ir keliaudavo tyrinėti daugeliui pirmą kartą atviro namo-vaiduoklio. Keliaudama su srautu tokių tyrinėtojų netrukau pastebėti, kad menininkas ne šiaip sau pagrindine instaliacijų forma pasirinko apskritimą. Pats neoklasicistinio stiliaus pastatas suplanuotas taip, kad kaip beeitum, apsuksi ratą ir grįši į tą pačią vietą. Taip pat gausu lubų ornamentikos su apskritimų motyvais. Žmonės džiaugėsi Kabliu, apžiūrinėjo intymius bevardžių grafitų menininkų pasisakymus ir antisovietinius užrašus.
Tik įėjus į pastatą prieš akis atsiduria dvi instaliacijų nuotraukos - galutiniai Rousse'o darbo rezultatai. Menininkas teigia neprisirišąs nei prie erdvių, nei prie įdėto darbo, vos tik darbas būna nufotografuotas, jam suteikiama valia ramiai sunykti. Simetriškuose pastato šonuose pagal anamorfozės principus įrengtos dvi instaliacijos: viena spalvinė, kita architektūrinė-spalvinė. Abi yra juodo apskritimo pavidalo. Dešinėje salėje: iš plonyčių lentelių sukaltas baltas tunelis, o ant jo - juodas apskritimas. Pastaroji linijų virpėjimu kiek priminė Kempino „Tūbą“. Kairėje salėje: juodais dažais nuteptos baltos kolonos ir salės kampas. Kaip ir kiekvienoje anamorfozėje, menininko sumanymą perskaityti galima į darbą žiūrint tik iš tam tikro taško, kuris parodoje buvo pažymėtas rodykle.
Šis būdas sukurti ne kiekvienam perskaitomą vaizdą naudotas kaip intelektualinis žaidimas dar XVI amžiuje, o ištobulintas baroko freskų tapyboje. Chrestomatinis anamorfozės pavyzdys - Hanso Holbeino jaunesniojo „Ambasadoriai“, kuriame nutapytas keistas „blynas“, žiūrint iš tam tikro kampo su veidrodžiu įgauna kaukolės pavidalą ir suteikia paveikslui naują prasmę. Šiuolaikiniai menininkai naudoja šį seną metodą gatvės mene (Kurtas Wenneris, Julianas Beeveris) ir architektūroje (Felice Varinis, Rousse'as).
Visi su žmogaus smegenų ir akies veikla susiję žaidimai ir eksperimentai kažkokiu būdu mindžioja ribą tarp smalsumo, stebėjimosi ir baimės. Ne išimtis ir aptariamos instaliacijos. Nejaukų, gūdų efektą sustiprina menininko dukros Annos Julie Rousse sukurtas garsinis tėvo instaliacijos papildinys, kuriame girdėti darbininkų skleidžiami garsai ir kažkoks niūrus ūžesys. Tokia muzika sukuria sunkumo, slėgimo pojūtį. Prie jo prisideda taisyklingų, švarių, ką tik užteptų juodų apskritimų ir senų, nutrupėjusių baltų dažų kontrastas. Tai, ko nėra (juodos skylės), atrodo tikriau nei tai, kas yra (baltos sienos).
Rousse'o instaliacijos Kablyje paveikumą lemia keleriopa įtampa: tarp regima ir neregima, tarp balta ir juoda, tarp dabarties ir praeities. Tarp jų nutiesiamas simbolinis tiltas, prasidedantis juodu, efemerišku, ne kiekvienam matomu apskritimu, kuris nelyginant juodoji kosmoso skylė gali įsiurbti ir paslaptingu būdu perkelti į ateitį ar praeitį, kai Kablys dar buvo Geležinkeliečių rūmais. Labai metaforiškai šią mintį iliustruoja juodame spalvinės instaliacijos apskritime po lankytojų invazijos pasilikusios baltos pėdos.
* * *