„Dama su šermuonėliu ir ilgų distancijų bėgikai". 1975 m. Straipsnio autoriaus reprodukcija
Suprantu, kad toks parodos recenzijos pavadinimas skamba šiek tiek mokykliškai. Net ir turėdamas omenyje Bažnyčios autoritetų tezes apie vaizduojamąją dailę kaip raštą beraščiams, gražias, bet utopiškas ir sunkiai įgyvendinamas švietėjų idėjas, galų gale - Arnoldo Hauserio mintis apie tiesiogines meninės kūrybos ir empiriškai suvokiamos tikrovės sąsajas, pats abejoju didaktine meno (ypač modernaus bei postmodernaus - sakyčiau, kad V. Kalinausko kūryba, kaip pirmuoju atveju liudytų kartono raižiniai, antruoju - „auksinės" iliustracijos, temperos ir asambliažai, viena koja rėmėsi į modernizmą, kita jau stipriai trypė postmodernizmo dirvonus) funkcija.
Kažin ar aptariamas autorius labai jau siekė būti švietėjiškas. Net ir turėdamas puikiausias galimybes veikti suvokėjus įvairiais sugestyviais, šiandieninių viešųjų ryšių specialistų ypač puikiai išnaudojamais „kanalais" - per kiną ir teatrą (menininkas yra sukūręs scenovaizdžių ne vienam lietuviškos kinematografijos ir scenos meno šedevrui). Taip pat auklėti V. Kalinauskas galėjo pasitelkęs iliustracijas, hampelmanus. Pamenu dar Šiuolaikinio meno centre...
|