Petros labirintai
Monika Krikštopaitytė
Audronė Petrašiūnaitė. „Gaidžiamotė“. 1993 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka Savo dienotvarkėje jau kelinta savaitė sutrumpintai įsirašau – „Petra“, nes manau, jog svarbu rašyti apie vertingus, savo ar kitų noru, paribiuose atsidūrusius menininkus.
|
Geležinė skulptūra
Katerina Baravykaitė
Vladas Urbanavičius. „Spygliuotas“ ir „Puokštė“. 2011 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotr. Turint galvoje, kad planetos gyvavimo laiką pavertus į 24 valandas, žmonijos visa žinoma istorija užimtų vos dvi milisekundes, tikėtis, kad didžiojoje perspektyvoje kas nors išliks, yra daugiau nei naivu. Sako, kad ir piramidės, ir net Didžioji kinų siena bus nušluotos erozijos.
|
Dvi nuotaikos
Rasa Kavaliauskaitė
Vygantas Paukštė. „Ant raudonos“. 2010 m. Giedriaus Jucevičiaus nuotrauka. Pati vasaros pradžia, o karšta lyg tropikuose. Vieną iš tokių dienų užsukau į „Lietuvos aido“ galeriją. Čia viskas, nuo keraminių grindų plytelių iki baltų sienų, vėsino, išskyrus Vyganto Paukštės tapybą.
|
Susirašinėjimas šešėliais
Monika Krikštopaitytė
Parodos „Laikas ir erdvė“ bendras vaizdas. Nuotrauka iš „Lietuvos aido“ galerijos archyvo Kai mokėsi mano karta, apie Kazimierą Zimblytę kalbėta jau daug: viena iš lietuviško abstrakcionizmo šulų, nuožmi, laisva, geba iš dumblo gelmės išpešti sakralumo.
|
Sustojusi prieš kažkam atsitinkant
Monika Krikštopaitytė
Eglė Gineitytė. „Už ožrožių“. 2009 m. Autorės nuotrauka Talpi kalbai tapyba, pamaniau pasirašiusi straipsnio pavadinimą ir suvokusi, kad jis apibūdina daugelį mano matytų Eglės Gineitytės drobių.
|
Šventasis teatras
Vidas Poškus
Adomas Jacovskis. Be pavadinimo. 1995 m. Dar praėjusiais metais, gruodžio mėnesio pradžioje, vartydamas naują (ir turbūt pirmą) knygą, pristatančią Adomo Jacovskio kūrybą (scenografija, tapyba, skulptūra), o ir sužinojęs, kad metų sandūroje „Lietuvos aido” galerijoje vyks šio menininko tapybos darbų paroda, pajutau iš vidaus kylantį kažkokį nerimą ir susirūpinimą.
|
|