Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Poškus

Kaip mes remiksavome Janonį

Vidas Poškus
Gintaras Palemonas Janonis. „Kambarys“ vs „Kambarys remix“
Mes – tai du kuratoriai: Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus. Janonis – tai tapytojas Gintaras Palemonas Janonis.

Atvirukinė entropija ir perteklius

Vidas Poškus
A.J. Dulbio atvirukas. 1914 m. Niujorkas
Atvirukai – jų daug, labai daug (sukaupta 23 tūkstančiai egzempliorių) ir jie seni (statistinis vienetas – šimto metų senumo), be to, visi susiję su Lietuva. Visa tai neabejotinai vertinga. Savaime aišku, kad net labai.

Skerdiena susitinka mėsą

Laima Kreivytė
Vidas Poškus. „Alyva“. 2011 m.
Vidas Poškus yra menininkas. Be kita ko, dar ir menotyrininkas, net „dr.“ – bet tai netrukdo. Gal „dr.“ meno lauke gali būti verčiamas į „br“. Kaip siaubas, ištikęs sapnuojant gėles žudikes. Dr(augui) Poškui dvi raidės yra ne tik mokslinis laipsnis, bet ir performansas. Pastovus nenuilstamas savęs vartymas nuo vaizdo į tekstą ir atvirkščiai.

Atsitikimai Gucio šalyje

Vidas Poškus
Ekspozicijos vaizdas pro langą
Šimtu procentų buvo teisus tapytojas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Gasiūnas, kažkam iš žiniasklaidos atstovų prisipažinęs, kad Cz. Miłoszo šimtojo gimtadienio proga Palangoje vykusiame ,,simpoziume kūrę menininkai neprisirišo prie Cz. Miłoszo biografijos ar jo sukurtų tekstų“. Tą patį pagalvojau vaikščiodamas po parodą „Gucio – stebuklų šalyje“ LDS Pamėnkalnio galerijos erdvėmis (šia proga jį skaidė ne tik kelių masyvūs atraminiai stulpai, bet ir juos remiantys faneriniai žmogiški gemalai) ir ieškodamas to, kas galėtų minėto simpoziumo parodą susieti su rašytojo, Nobelio premijos laureato vardu.

Lietuviškos tapybos „pilkasis kardinolas“

Vidas Poškus
Vaidotas Žukas. „Dviveidis“. 1977 m.
Praėjusio amžiaus 9-ąjį dešimtmetį kaip tapytojas V. Žukas buvo nediskutuotinas savosios kartos lyderis.

Poilsiaujantis ekspresionizmas

Vidas Poškus
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. „Keistas paukštis“. 2011 m.
Ekspesionizmas nemirė, jis tik laikinai poilsiauja – kaip nemirė ir kiti dalykai, kurių mirtis skelbiama ir konstatuojama jau kelis šimtus metų – poezija, romanas, teatras, tapyba, net kalba, Vakarų civilizacija ar Dievas. Tai juk taip natūralu, nes ilgainiui marinami visi ilgaamžiai. Ekspresionizmas šioje vietoje – ne išimtis. Juk jam jau, šiaip ar taip, bent koks šimtas metelių. O pasak Wilhelmo Worringerio – ir dar daugiau...

Polemika ir abejonės

Vidas Poškus
Edward Lucie-Smith, Janet Rady, Ignas Kazakevičius, Andrius Zakarauskas, Zavier Ellis.
Tai, kad Edwardas Lucie-Smithas atvyko į Lietuvą – išskirtinės svarbos įvykis. Mūsų regione ne taip dažnai pasirodo dailės kritikos korifėjai. Tai, kad jis atskrido ne poilsiauti, o dirbti, vadovauti kuratorių grupei, be jokios abejonės, dar didesnis kultūrinis precedentas. O tai, kad Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro publika gavo tris viename – tiesiog tikras menų festivalis.

I. Kazakevičius, V. Poškus. Grafikos kontekstai: deklaracija

7 MD
Kęstutis Vasiliūnas. „Mes esame priešai“. 2008 m.
Liepos 8 d. (o ne 1 d., kaip buvo skelbta anksčiau) Šiuolaikinio meno centre bus pristatytas Lietuvos grafikai skirtas projektas „Grafikos kontekstai: deklaracija“.

Atrasti panašumus

Vidas Poškus
Nazanin Pouyandeh. „Prisimena“. 2010 m.

Apie dailininką ir bičiulį

Vidas Poškus
Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys. 1985. Drb., temp., 54,5x85 cm. Lietuvos dailės muziejus

Meilė ir neapykanta

Vidas Poškus
Bronius Gražys. „Miško fragmentas“. 2010 m.
Mintis apie neapykantą lietuvių tapyboje paskatino eilinė tapybinė fiesta sostinėje - tradicinė Lietuvos dailininkų sąjungos apžvalginė tapytojų paroda „Arkos“ galerijoje. Pagal pavadinimą, šiais metais ji dedikuota ,,žvilgsniui į save“.

Peteliškė dar išskleis sparnus

Vidas Poškus
Jovita Aukštikalnytė. „Siena I“. 2009 m.
Niekas nesiginčys, kad Lietuvoje yra du aukštųjų tapybos studijų centrai - Vilniuje ir Kaune. Kiekvienas pats gali pasirinkti, kuris iš jų geresnis - kurį rinktųsi kaip galimą mokymosi vietą arba kurio ,,produkciją“ naudotų mieliau

Atmintis ir kvarbatkos

Vidas Poškus
Karina Matiukienė. „Pavargo darbščios rankos, nurimo nerami širdis“. 2010 m. V.Poškaus nuotr.
Naujausia Karinos Matiukienės paroda - absoliučiai veltinė ir kaišytinė - yra dedikuota ,,visiems išėjusiems žinomiems ir nežinomiems tekstilininkams, verpėjams, audėjams ir kitiems tekstilės fanams“. Dedikacija tampa konkretesnė paminėjus Juozo Balčikonio, Vaclovo Daujoto, Janinos Monkutės Marks pavardes.

Kazio Varnelio palikimas

Vidas Poškus
Kazys Varnelis. Valerijos Dichavičienės nuotr.
Simboliška, kad šį pasaulį Kazys Varnelis (1917–2010) paliko penktadienį prieš Visus Šventus ir Vėlines. Ir šias šventes, ir Didįjį penktadienį menininkas, pasak jo žmonos Gabrielės, suvokė kaip ypatinga būsena pasižyminčias dienas, kurių metu jis kurdavo išėjimui ir amžinybei dedikuotus kūrinius. Kita vertus, tokia yra visa K. Varnelio kūryba...

Suvokimo ir atpažinimo būdai

Vidas Poškus
Patricija Jurkšaitytė. Iš serijos „Viešbučių kambariai“. 2010 m.
Iš savo asmeninės eilinio žiūrovo, angažuoto dailės kritiko ir objektyviu besistengiančio būti dailėtyrininko patirties esu susidaręs asmeninę subjektyvią nuomonę, kad kiekvienos parodos (ar platesne prasme - meno reiškinio) atveju įmanomas trilypis suvokimas, trys visiškai skirtingos reakcijos - pirminis susižavėjimas, antrinis skepticizmas ir galų gale šias dvi skirtingas nuotaikas apibendrinantis blaivesnis požiūris.

Tykanti juoduma

Vidas Poškus
Harijs Brants. „Senelis“
Banalu net sakyti, kad Harijo Branto piešiniai (anglis, popierius) yra sudaryti iš dviejų pradų: juodumos ir baltumos.

Paskui šiaurės elnius

Vidas Poškus
Donatas Brandišauskas. „Olia Žumaneeva – Diur Kiltera („Dvi Duonos“) voverių medžioklėje“. 2004 m.
Menas, kadangi tai yra žmonių kūryba, yra skirtas žmonėms. Ne skruzdėlėms, delfinams ar ameboms, o žmonėms. Salomėja Nėris, sakydama, jog „menas priklauso liaudžiai“, buvo visiškai teisi. Šimtu procentų. Gal todėl taip dažnai mene kalbama apie žmones. Iš tiesų – ne dažnai, o visada. Net vaizduojant dievus kalba sukasi apie mirtinguosius.

Viena menininkų pora - dvi epochos

Vidas Poškus
Nijolė Vilutienė. „Kelionė“. 1977 m.
Turbūt kiekvienas stiliaus raidos problemas mene nagrinėjantis ir Heinrichu Wölfflinu besiremiantis specialistas nedrįs neigti (tai jam tiesiog į galvą bus įdėta dar pirmaisiais studijų aukštojoje metais), kad bet kuris - „asmeninis, mokyklos, šalies ar rasės“ stilius vystosi veikiant tam tikriems imanentiniams dėsniams.

Atvaizdai, sukurti Mirties

Vidas Poškus
Kęstučio Grigaliūno ekspozicijos fragmentas
Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“ – tai menininko surinktos ir šilkografijos būdu atspaustos 1940–1941 metais suimtų ir nužudytų (sušaudytų, nukankintų, mirusių lagriuose) politinių kalinių portretinės nuotraukos (padarytos sovietiniuose kalėjimuose), okupacijos metais saugotos KGB (dabar – Lietuvos ypatingame) archyve. Ekspozicija

Perkusija teptuku

Vidas Poškus
Raimondas Martinėnas. „Valpurgijų naktis“. 1998-2005 m.
Muzikanto iš būgno išgaunami garsai, kupini slogios nevilties, sumišusios su baisiu įniršiu, nukreiptu prieš visą pasaulį. Kurčią ir šaltą. Paskendusį totalinėj beprasmybėj... (Romualdas Lankauskas, ,,Būgnininko niekas nesiklauso“)

Puslapiai: |1|2|



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai