Visa tai kuria komunikacinės entropijos ir (ar) pertekliaus įspūdį. Jau vien todėl ir regisi, kad apie atvirukų kolekciją kalbėti J. Fiske’s komunikacijos teorijos terminais (arba frazeologizmais) ne tik galima, bet būtina. Juolab atvirukas – pašto lapelis atviram laiškui su vaizdeliu – yra ne kas kita, kaip žmonių bendravimo priemonė.

Istoriniu požiūriu, komunikacinė atviruko reikšmė dvejopa. Viena vertus, ne taip jau seniai pasitelkus įvairaus pobūdžio vaizdelius su įrašais kitoje pusėje būdavo bendraujama (būtina pabrėžti) per atstumą. Atvirukai atstojo šiandieninį telefoną, internetą ir visas kitas atstumą įveikiančias priemones. Dėl savojo priverstinio glaustumo (į kelių kvadratinių centimetrų plotelį nesurašysi ilgiausių romanų) jie yra artimesni dabartinėms komunikacijoms nei archajiškesni, laiko netausojantys laiškai. Antra vertus, atlikę savo pirminę, tiesioginę funkciją – palaikę nuoširdžius, būtinus, priverstinius ir (ar) kitokius santykius tarp amžininkų, po trumpos istorijos suteiktos pauzės (laiko tarpo, kai atvirukai vertinti tik neišrankių meno gerbėjų arba asmeninių, gimininių istorijų metraštininkų) jie prabilo vėlesnėms kartoms.

Atvirukai vertingi dėl to, kad jie atstovauja konkrečiai istorijos epochai, apglėbiančiai beveik visą šimtmetį – maždaug nuo fin de siecle iki Antrojo pasaulinio karo. Iki tol juos atstojo minėtieji paprasti laiškai, vėliau – telefoninis pokalbis, SMS žinutė arba elektroninis laiškas su prisegta nuotrauka (bei visos kitos įvairiausios pakraipos socialinių interneto tinklų teikiamos paslaugos).

Su naujausiomis medijomis atvirukus sieja tai, kad jie, operuodami masinio vartojimo vaizdais (miestai ir konkretūs architektūriniai objektai, politiniai įvykiai ir asmenybės, politikos ir ypač kino žvaigždės) bendravimą per atstumą (tai yra paštu) pavertė viešu daiktu, savotiška masine preke. Žinios perdavimo procese svarbiu grandinės dalyviu tampa bent jau paštininkas, kuriam tai, kas parašyta nugarinėje pusėje, nėra paslaptis, tačiau jis dėl laiko trūkumo geriausiu atveju užmeta skubrų žvilgsnį į atspaustą nuotraukinį vaizdą. Adresato atveju taip pat – perskaičius fonetine logika pagrįstą tekstą, atvirukas įklijuojamas į albumą, įdedamas į stalčių arba dėžutę, priklijuojamas prie sienos. Atvirukas, kaip nuotraukos tęsinys (fotografuotini pašto lapeliai kiekybine prasme sudarė neabejotiną daugumą), pasak M. McLuhano, leido žmonėms išmokti daryti vizualius pranešimus be sintaksės (,,panašiai telegrafo žinutėse rašytinė kalbos forma susitraukė iki antraščių“). Dėl savo masiškumo atvirukai nuo pat atsiradimo pradžios naudoti įvairiausių (sakykime – ir gerų, ir blogų) jėgų, todėl nekalbėti apie juos kaip apie propagandinį įrankį reiškia nepasakyti nieko.

Pasakymas ,,senieji lietuviški atvirukai“ yra gana reliatyvus, nes net pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu tautinė filokartinė pramonė, regis, nebuvo pasiekusi tokių mastų (o ir kokybės), kokie buvo išplėtoti paskutiniais Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos gyvavimo dešimtmečiais. Dvidešimto amžiaus pradžia šio regiono atvirukų leidyboje laikytina tikruoju ,,aukso amžiumi“. Aptariamu metu pasirodė daugybė įvairiausių Lietuvos regionų, miestų ir miestelių filokartinių atvaizdų. Vilnius, žinoma, šioje epopėjoje sudaro estetiniu bei teminiu požiūriu atskirą žemyną. Ypač daug atvirukų pasirodė Pirmojo pasaulinio karo metais – tam, kad į Rytus žygiuojantys vokiečių kariai galėtų informuoti savo išsiilgusius namiškius (personalinis ir propagandinis šių atvirukų pobūdis akivaizdus).

Grynai lietuviškus atvirukus – tuos, kuriuos leido viena ar kita lietuvių bendruomenė, – galima išskirti į dvi dalis. Vieną, labai reikšmingą, sudarytų Jungtinėse Valstijose leista filokartija. Daugelio šių atvirukų tikslas – aiškiai propagandinis: pristatyti pavergtą arba (vėliau) besivaduojantį kraštą įvairiausiais rakursais (politinių realijų bei aspiracijų aspektu, per architektūrą, dailės paminklus, gamtą ir geografiją). Kitą lituanistinės filokartijos dalį sudarytų jau laisvoje Lietuvoje leisti atvirukai. Jų tematika įvairialypė – politikos, visuomenės, kultūros veikėjai, dvasininkų portretų galerijos, politiniai įvykiai (nr. 1 – Nepriklausomybės kovos), miestai, miesteliai, gamta, visa kita.

Šioji rinkinio grupė įdomi visais aspektais. Pirma, rodo, kokie akcentai buvo laikomi svarbiais ir įdomiais ano meto viešajame gyvenime, antra – demonstruoja objektyvius ir pritemptus tuometinių ,,simbolių“ (prezidentų, istorinių asmenybių, dvasininkų) reitingus. Lietuviškuose atvirukuose, kaip ir kituose, egzistavo specifinis santykis tarp pirmavaizdžio (kai kada jau iki tol kur nors viešoje erdvėje egzistavusios ir išpopuliarėjusios nuotraukos) ir atvirukinio pakartojimo. Tai tikrai plati tema bandant nustatyti, kokie vaizdai tapdavo ,,chrestomatiniais“, labiausiai krentančiais į širdį. Ypač svarbu, kad visi lituanistiniai atvirukai (kad ir kas juos leido – vokiečiai, rusai, lenkai ar patys lietuviai) užpildo ženklią Lietuvos istorijos vaizdų grandį. Paskutiniai carinės Rusijos metai, Pirmasis pasaulinis karas, netgi pirmieji atsikuriančios Lietuvos metai yra tarytum aptraukti miglų mūsų kolektyvinėje atmintyje. Atvirukai suteikia šiokių tokių gairių norint susiorientuoti ir suprasti. Antai net toks reikšmingas laikotarpis kaip Nepriklausomybės kovos (arba jų preliudija – drąsi Kražių bažnyčios gynyba) vaizdiškai būtų ne toks turtingas, jeigu ne šiuos vaizdus propagavusi filokartinė medžiaga. Tos nuotraukos – su „maksimo“ kulkosvaidžiu prie Dauguvos stovintis lietuvių kareivis (na tai kas, kad netvarkinga apsipešiojusia miline, atsisegusiu antpečiu ir nudrengtais batais – bet linksmas ir ryžtingas), po skerdynių bažnyčios viduje išmėtyti daiktai – kartais pasako daug daugiau nei ilgiausi rašytiniai tekstai.

Jeigu reikėtų išsirinkti parodos ir viso rinkinio favoritus, neabejotinai besčiau pirštu į Amerikos lietuvių atvirukus. Konkrečiai – A. J. Dulbio iš Niujorko kūrybą. Menine ir istorine prasme tai unikalūs dokumentai. Jie ne tik rodo ir mūsų tautiečių pastangas visais būdais stengtis dėl Tėvynės reikalo politiškai neaiškiu laikotarpiu per Didįjį karą ir po jo. Specialiai nupiešti (nefotografuoti!) atvirukai, moderno stilistika (juodos ir baltos dėmės, manieringos linijos) ir simboline (kartais labai rafinuota, kartais iki juoko naivia) leksika pasakojantys apie tai, kas dedasi ten, už Atlanto. Žmonių kaukolėmis pražystančios kanapės, rankas bejėgiškai tiesianti Lietuva („Amerikos lietuviai, gelbėkit!“) juodų „Karės“ debesų fone, į „Apšvietos“ ir „Vienybės-galybės“ lozungais apkabinėtą saulę einanti Tėvynės personifikacija liudija, kad M.K. Čiurlionis (bent jau K. Šimonis) turėjo ne vieną savęs vertą amžininką, tačiau šių laimė ar nelaimė ta, kad jie apsiribojo atvirukiniais formatais...

Svarbus niuansas atvirukų kolekcijoje turėtų būti pirmieji, tikrieji atvirukų savininkai – siuntėjai ir gavėjai. Jų asmenybės, trumpos biografijos irgi atskleistų ne vieną sociokultūrinę ir kitokią anuometinės Lietuvos detalę, suteiktų daugiau peno pamąstymams įvairiais rakursais. Deja, atvirukų ,,reversų“ parodoje matyti neįmanoma, legendų perskaityti negalima ir tai reikėtų laikyti didžiausiu ekspozicijos trūkumu.

Didžiausia atvirukų reikšmė yra ikonografinė – jie atskleidžia jau pražuvusios, nebeegzistuojančios Lietuvos vaizdus. Būdami tiražuojami, atvirukai išliko iki mūsų dienų ir pavieniui savo išleidimo metu galbūt neturėjo ypač aukštos finansinės vertės, tačiau jų gausa garantavo jų išlikimą. Per laiką kiekybė ne tik pasiteisino, bet ir virto kokybe.

Tokį pasakymą iliustruotų paties atvirukų kolekcionieriaus pavyzdys. Jis įtikinamai parodo, kad daiktų rinkimas vien dėl jų pačių yra tuščias laiko švaistymas ir savojo ego demonstravimas. Perfrazuojant S. Sontag galima teigti, kad Algimantas Miškinis savo surinktais atvirukais nori pasakyti: pažvelkite, kiek gražaus, įdomaus esama Lietuvoje. Kaip teigia pats rinkėjas, atvirukų kolekciją imta rinkti kaip dalis ikonografinių šaltinių jo rašomai Lietuvos urbanistikos istorijai. Filokartiniai objektai sudaro ypač vertingą iliustracinę 26 profesoriaus monografijų ir knygų, 1200 straipsnių dalį. Kolekcijos tarnavimas mokslo tikslams – aukščiausia akademinio altruizmo apraiška. Ypač dar ir dėl to, jog vėliau tas rinkinys nukeliauja ne užmarštin, o į vieną svarbiausių nacionalinių muziejinių saugyklų. Lietuvos urbanistikos istorija gal dar ir nepasirodė (pasak paties A. Miškinio, tai lėmę ir specifiniai valstybės požiūrio į mokslinių darbų finansavimą prioritetai), tačiau pagrindai išsamiai vaizdinių duomenų bazei ne tik miestų, miestelių, bet ir visai Lietuvos istorijai (ne tik kultūros) jau padėti.

Paroda veikia iki kovo 30 d.

Lietuvos nacionalinis muziejus (Arsenalo g. 1, Vilnius)

Dirba trečiadienį–sekmadienį 10–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.7 (975), 2012-02-17