Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIEJŲ LAIKAS

Veidrodžių teikiama nauda


Naujos ekspozicijos Kaune ir Mažeikiuose


Monika Krikštopaitytė

Share |
F. François-Xavier Fabre. Amelijos Oginskytės portretas. 1808 m.
Kartą teko pagyventi mėnesį be veidrodžio. Buvo įdomu, nes pradėjau fantazuoti, koks būtų bendravimas, savęs ir kitų suvokimas neturint atspindžio. Visiškai kitokia būtų ir kultūra. Fotografija neegzistuotų. Liktų tik vaizdavimas, paremtas įsivaizdavimu. Labiau pasikliautume kitais jutimais.

Ko gero, savo kūną (jo švarą, tūrį ar plaukų padėtį) labiausiai sietume su lytėjimu, savijauta, kitų reakcija. Kitokia būtų ir kalba, apranga, menai. Ir tikrai viskas atrodytų labiau fragmentiška, o gal tiesiog veiktų visai kitos sąsajos. Gal sakytume: „Ta kolegė, kuri kvepia laikraščiais...“ Tiesiog viskas būtų kitaip. Tačiau rega, matyt, nekaraliautų. Dar pagalvojau, kad veidrodžio neturėjimas regimybių pasaulyje yra tam tikra aklumo forma. Viena, kaip būtų buvę, jei atspindžio niekada nebūtume matę ir dar kūdikystėje neatpažinę jame savęs, kaip vientiso kūno, ir visai kas kita veidrodžio neturėti laikinai. Netekus atspindžio trumpam, pasikliaujama atmintimi. O prisiminimai yra lakūs ir beveik savarankiški, jie atnaujinami ir transformuojami laiko atkarpomis ir niekada nebūna pilni. Atsiminimai yra tikri ekspresionizmo sekėjai: išryškina stipriausius dirgiklius, koreliuoja su didžiausiomis dabarties reikmėmis ir aktualiausiomis vertybėmis, trumpiau tariant, – visada iškrypę ir kaskart vis kitaip.

 

Muziejai yra viena iš atminties formų. Tai žmogiškos veiklos (mąstymo, siekių, mitų, kvapų, medžiagų, judesių ir t.t.) artefaktų telkiniai. Surinkti daiktai saugyklų sutemose įgauna nebesuvokiamą darinį, o jo ribas ir „atvaizdą“ tegali įsivaizduoti vienas kitas daugiametis to muziejaus darbuotojas, ir tai – tik pasiremdamas savo lakia atmintimi. Muziejui-atminčiai irgi būtinas veidrodis, o jo funkciją gali atlikti ekspozicija – išlindimas į dienos šviesą, o tai reiškia – į regos teritoriją. (Visai nenoriu čia aukštinti regos, bet veidrodžio metaforą galima taikyti kaip fiksažą, leidžiantį užčiuopti veikiančias jėgas ir formas bei jų ribas.) Net ir geriausiai žinantis savo kolekciją žmogus, išdėstęs tikrus daiktus, pamatys, kad be atminties žaidimų viskas atrodo kiek kitaip. 

 

Kaunas

 

Pats miestas yra truputį kaip muziejus, pirmiausia savo pastatais. Vilnius taip pat – čia jokiu būdu ne „centro periferijai“ skirtas teiginys. Tik vilniškiai „eksponatai“ labai jau staigiai tapo bankais, parduotuvėmis, diskotekomis, kazino. Išsamus liko tik bažnyčių skyrius. O Kaunas – tobulas tarpukario muziejus su visais svarbiausiais žmonių gyvenamo miesto atstovais: Centrinis paštas, Lietuvos bankas (dabar tiesiog bankas), Karininkų ramovė kaip visuomeninių draugijų sankaupa, muziejai, ryškių asmenybių namai ir takai. Kaunas kur kas labiau vientisas nei šizofreniškas („Akropolis“, „Ermitažas“ – ar tai ne paskutinė Napoleono komplekso stadija?) ir paminklų projektais nušašęs Vilnius. Nors ir Kaune universalinė parduotuvė šventoriuje nėra naujiena. Vis dėlto dulkės ir lėtumas kartais gelbsti eksponatų gyvybes. Gal net pavyks išsaugoti vienintelį autentišką kino teatrą „Romuva“. O šiaip Kaunas susijęs su vienu simpatiškiausių – tarpukario periodu, kai kultūra buvo pirmame plane, ji buvo aktyviai kuriama ir puoselėjama, atidžiai atsigręžus į praeitį.

 

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus – irgi tarpukario (įkurtas 1921 m.) kūdikis. Ne toks jau ir kūdikis, juk švenčia 90-ąsias metines ir ta proga pristato vieną didžiausių savo istorijoje parodų „Mirábile Visu / Nuostabu matyti“. Vėl nuoroda į matymą. Kaip ir muziejų sukūręs laikotarpis, ši daugianarė institucija atsigręžė į praeitį – pamėgino atsekti, kaip formavosi rinkinys. Viename iš savo padalinių – erdvioje M. Žilinsko dailės galerijoje – ekspozicijų plakatuose sunumeruoti ir chronologiškai, trumpai surašyti svarbiausi įvykiai ir aplinkybės, lėmusios muziejaus istoriją. Gaila, kad tų komunikatų kopijų žiūrovas negali išsinešti ar pasiskaityti muziejaus internetinėje svetainėje. Be atskirų pratybų tiek visko tikrai neįsiminsi. Juolab kad ir be tų punktų yra ką veikti: kūrinių rodoma galybė ir daugelis jų dar atskirai aprašyti. Žiūrovui tenka nemenka galimybė pakrikti – pavyzdžiui, imti lenktyniauti po Žilinsko sales, kaip bėgiojo Luvre Godart'o filmo „Nevykėlių gauja“ personažai arba atsinešti termosą, sumuštinių ir informuoti darbuotojus, kad čia gyvensi tol, kol viską atidžiai apžiūrėsi.

 

Pertekliaus situacijose būtinai reikia rakto. Kuratoriai Osvaldas Daugelis ir Daina Kamarauskienė parodos pristatyme teigia: „Tai – paroda, atsakanti į dažniausiai užduodamą klausimą – kaip daiktai atsiranda muziejuje? Eksponatai atrinkti norint parodyti ne tik vertingiausius, bet ir tuos, kurių kilmės ir patekimo į muziejų istorijos yra neįprastos, intriguojančios.“ Salėse nechronologiškai rodomi kūriniai ir daiktai iš pačių įvairiausių epochų nuo karalaičių laikų iki praėjusio dešimtmečio. Tačiau pristatomus eksponatus jungia trumpas „kilmės dokumentas“ – aprašymas, nurodantis, kaip vertybės buvo sukauptos, yra saugomos ir kaip atsidūrė muziejuje. Tekstai primena detektyvų santraukas.

 

Iš jų galima sužinoti, kad rinkinys ne visuomet formavosi taip valingai ir tikslingai, kaip Meno rūmų vizijos palaikytojų buvi sumanyta, nemažai būta ir stichiškumo (pvz., priglausta privati kolekcija liko be savininko, palikta pasaugoti bėgant nuo represijų, perimta likviduojant dvarus ir metų metais beveik netyrinėta, pirkta, dovanota, nusavinta, susigrąžinta ar įbrukta ir kt.). Pasakojimai leidžia suprasti, kad nėra tokio dalyko kaip abstraktus muziejus, o tik daugybė konkrečių žmonių, kurie domėjosi, puoselėjo, rinko, saugojo ir svarbiausia – kažką norėjo perduoti, nes manė, kad tai svarbu. Tai buvo žmonės, kurie turėjo savitus įsitikinimus ir silpnybes, erudiciją ir neišmanymą, užduotis ir pomėgius, pasiekimus ir nesėkmes, alergijas ir obsesijas, nekenčiamuosius ir mylimuosius. Kunigaikščiai Oginskiai kūrė giminės mitą pasitelkę portretų galerija ir domėjosi archeologija, iš Tiškevičių grafas Mykolas net vykdė kasinėjimus Egipte ir Italijoje, garsėjo savo kolekcija Europoje, tai jo dėka visokių rubensų yra muziejuje. Kazys ir Joana Griniai žavėjosi audiniais ir drožiniais, o Aleksandras Račkus – portretine fotografija, Adolfas Sabaliauskas savo misija laikė tautosaką ir galinčius prabilti aplinkos objektus, Vladas Daumantas jautė silpnybę retiems ir prabangiems daikteliams bei knygoms. Ir taip toliau... Tai, kad nemaža dalis rinkinių įvardinama kolekcijų rinkėjų vardais, suveikia kaip kaulus (struktūrą) išryškinantis rentgenas. Kolekcijos daugiausiai pasako apie žmones, kurie jas rinko, apie to laiko mąstymą. Dalis kūrinių patys savaime visai nebeatrodo įdomūs. Tik pasakojimas juos paverčia vertingus.

 

Modernaus meno centro klausimu pasisakiusi menotyrininkė Erika Grigoravičienė teigė: „Dar vienas svarbus kūrinių vertės kriterijus šiuo atveju būtų recepcijos potencialumas – galimybė juos įtraukti į įvairius prasmingus kontekstus.“ (7 meno dienos, Nr. 40, 2011 11 11). Kad ir kaip galėtų erzinti objektyvumo siekėjus, vertingumas nemaža dalimi susijęs ir su loterija. Lošiama iš nežinomybės: ką vertins ateities mentalitetas, kokios vertybės kels ir murkdys į dulkes eksponatus ir taip toliau. Labiau prognozuojama proceso dalis – kūryba ir darbas – kūrinių prakalbinimas, įvietinimas, įtekstinimas, panaudojimas kaip daiktinio įrodymo, prieskonio, akibrokšto ir taip toliau.  

 

Paroda „Mirábile Visu / Nuostabu matyti“ neturėjo tikslo sudaryti „topus“, tačiau pasipuikuoti tikrai turi kuo. Nors ekspozicija neaprėpiama, išlieka intymumo jausmas, nes gali pasijusti kaip pakliuvęs į bičiulių vakarėlį, kur daug mielų veidų: nepriekaištingas net kai drovisi Liudas Truikys, apsirgusi Paryžiumi Marcė Katiliūtė, išsilaisvinusi šamanė Petronėlė Gerlikienė, šįkart tik dokumentiškas Janas Bułhakas, Čiurlionis su fotoaparatu rankose ir, žinoma, nerimo raukšle veide, Antanas Samuolis vis su ta pačia mėgstančia geltonai rengtis moterimi, pulkas pritrenkiančiai puošnių audėjų nežinomais vardais, visokie girdėti grafai ir užsienio dailininkų būrelis, kai kurie jų tikrai garsūs (Picasso, Matisse’as).

 

Tokia revizija muziejui – didelis įvykis, jam ruošiantis daugybė kūrinių buvo restauruota, naujai ištirta ir išaiškinta. O žmogui iš šalies apsilankymas parodoje gali priminti įsiveržimą į visokių raritetų pilną palėpę, ką jau ten – į daugybę palėpių ir sekreterų stalčiukų. Pirmieji ekspozicijų aukštai sukuria nuoseklumo įspūdį – muziejui įsikūrus buvo gana aiški kryptis: kurti ir kaupti tautinį meną. Tolesnėse salėse užmojo rišlumas siūbuoja – neramius laikus tiesiogiai atspindi kolekcijos pobūdis. Tarybinių laikų eksponatai įpiršti, valdžiai šį bei tą nacionalizavus ir privertus trauktis šviesuomenę, būta gausaus papildymo iš privačių kolekcijų. Viršutiniuose aukštuose rodomi paskutinių dešimtmečių kolekcionavimo rezultatai. Vizualiai tai gana chaotiška dalis. Gal salės ne itin pritaikytos tokiems darbams eksponuoti, gal skubėta, bet manau, kad tai kaip veidrodis atspindi ir netolygias kolekcionavimo galimybes, neretai paremtas progomis ir vėlgi – dovanojimo aktais. Logiška ir džiugu, kad daugiau dėmesio skirta Kauno menininkams, jų paties aukščiausio lygio čia tikrai yra su kaupu. Kur kas įdomiau, kad renkama ne tik tapyba ir skulptūra. Keramika, tekstilė įtraukia į laikotarpio peripetijas. Bet labai trūksta fotografijos.

 

Akivaizdu, kad muziejuje gausu tų potencialių kūrinių, kurie dar naujai atsiskleis sulaukę savo kontekstų. O tendencija gręžiotis ir analizuotis pasitelkiant įvairias prieigas bendrame Lietuvos parodų gyvenime jau yra išryškėjusi. Nacionalinė dailės galerija surengė ne vieną sėkmingą parodą, perkračiusi įvairius archyvus. Dailėtyrininkė ir dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė nuolat parengia įdomias parodas ir leidinius, pristatydama kūrinius ne kaip pavienius ir savipakankamus, formomis bylojančius objektus, o kaip socialinio peizažo dalis. Gerai, kad ir M.K. Čiurlionio muziejus išsamiau prisistatė, interesantai žinos, ko čia galima ieškoti. Apskritai vienaip ar kitaip svarbiausi autoriai turėtų būti pasiekiami nuolatos. Po šio apsižiūrėjimo gal ir pats muziejus geriau suvoks, kuo tapo per audringą gyvavimą, ir nusibrėš aiškesnes kryptis perspektyvoje.

 

Mažeikiai

 

Miestas kuklesnis, pagrindinėje gatvėje Andrejus Tarkovskis turėtų ką veikti (ar dėl tokio įspūdžio kalta darganota diena?) – namai aptrupėję, stogai medeliais želia, nors čia pat – eurostandarto šaligatvis. Iš tarpukario pakilimo centre stovi modernių formų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, statyta pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Tačiau čia keliausime į kitus laikus. Netoliese, Mažeikių muziejuje (Burbos g. 9), atidaryta nauja ekspozicija „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žemgalių ir žemaičių“. Tai grandiozinės prieš porą metų veikusios parodos „Baltų menas“ adaptuota regionui dalis. Kadangi muziejaus skirtos patalpos nedidelės (porą pailgų salių), ir pasakojimas labai koncentruotas, tikslus. Juolab kad projektas (www.baltumenas.lt) ilgai nešiotas, daugybės mokslininkų, kuratorių, dizainerių ir t.t. brandintas, įgavus atstumą laike naujai apgalvotas, todėl jau nugludintas kaip koks deimantas. Oficialus projekto organizatorius – Vilniaus dailės akademija, pagrindinis kuratorius – Adomas Butrimas.

 

Dabartinio meno terminais kalbant, ekspozicija yra įvietinta. Rodomi radiniai yra beveik visi tose apylinkėse ir iškasti, o kai čia ir rodomi, nepaskęsta didžiajame pasakojime, o traukte traukia įsijausti į erdvę ir visus „kaip galėjo būti“. Nors ir maža, ekspozicija siūlo ir kelionę laiku. Apžiūrėjus inkrustuotus spalvotais metalais ietgalius, mintyse pasimatavus visus žiedus (o jų daug), įsivaizdavus, kaip žvanga ir kiek sveria grandinėlėmis sujungti kuršių smeigtukai, greta galima apžiūrėti, kaip baltiškus motyvus interpretuoja šiuolaikiniai juvelyrai. Kalbu ne apie suvenyrų gamybą, o apie drąsius ir įžvalgius menus: tai Jurgitos Erminaitės ragas, paverstas šukelių plaukams karūna, Kristinos Dulevičiūtės smeigės su gintaru, kuris keistai sužmogėja, Eglės Čėjauskaitės-Gintalienės smeigių armija (neišsirinktum vienos, tektų susismeigt visas), Giedrės Stonkutės segės, bandančios išmokt senas kalbas. Kai kurie šiuolaikiniai kūriniai tyčia infiltruoti iškasenų stenduose ir tikrina žiūrovo atidumą. Kilus įtarimui, galima pasinaudoti prie kiekvieno stendo pritaisytu slankiojančiu didinamuoju stiklu. Nusprendusieji rimtai atsidėti tyrimui gali pasinaudoti multimedijos archyvu su liečiamu ekranu, čia viskas sugrupuota be jokių triukų.

 

Parodoje daug dėmesio skirta eksponavimo dizainui (Jonas Gerulaitis, Audrius Klimas, Aušra Lisauskienė) – juodos sienos, tamsūs stendai atmintyje ištraukia posakį „iš istorijos gelmių“ ir intuityviai viskas atrodo logiška. Tai dar suteikia ir paslaptingumo, kuris labai vilioja žiūrovus, o populiarinimo funkcija rengėjams, regis, viena iš svarbiųjų užduočių. Sudekoratyvinti runų raštai ir baltiškų artefaktų siluetai paversti ertmėmis šviesai ir laisvų sienų ornamentais. Asmeniškai man labiausiai imponuoja minimalistiniai ar konceptualūs eksponavimo sprendimai, tačiau toks juodumos „kiautas“ Mažeikiuose labai pasiteisino, nes stačiai instaliavo atnaujinimo laukiančias patalpas ir atidarė svaigią laiko kapsulę visai netikėtoje vietoje.

 

Beje, Vilniuje į parodų atidarymus susirenka nuolatiniai vyno ieškovai, keli dar nuo daugiafunkcinių užduočių nenusikamavę dailėtyrininkai ir mišri prasiblaškymo ieškanti publika, o Mažeikiuose susirinko visa miesto šviesuomenė: mokslininkai, mokytojai, uniformomis pasidabinę karininkai, kunigai; taip pat kuklūs, bet susitelkę miesto ir apylinkių žmonės. Salės buvo sausakimšos. Atvyko ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, paskelbęs šiuos metus Muziejų metais. Manau, tai įvykis ne tik miestui, bet ir smalsiems keliauninkams, nuo dabar galintiems į lankytinų vietų sąrašą įtraukti dar vieną įdomią kultūros salelę. Šiais, tik ką atėjusiais metais, sužinoti daugiau apie savo veidrodžius – muziejus stengsimės ir mes atskiromis publikacijomis.

 

Paroda „Mirábile Visu / Nuostabu matyti“ veikia iki balandžio 18 d.

M. Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) dirba antradienį–sekmadienį 11–17 val.

 

Mažeikių muziejus dirba antradienį–šeštadienį 10–18 val.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.1 (969), 2012-01-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

rNETLXdzDWnkZf, 2012-06-08 07:25

Ieva Balandis 13 d, 2011o kas yra tada europos ieatnitdtes? pirmiausia piliečiai save sieja su nacionaliniu identitetu, o tik paskui su vadinamu europos identitetu. ir bendrąjį identitetą formuoja daugiau viršnacionalinės institucijos (bando formuoti), o ne atskiros valstyės. Kiekvienas identitetą suprantą savaip todėl ir bus skirtingos nuomonės vadinamųjų naujųjų gyventojų. plius naujieji gyventojai vis tieks labiau save sieja su savo tautos identitetu ir tikrai jiems mažiausiai rūpi europos ieatnitdtes.

truputi pastebejimu, 2012-01-15 10:33

MKC MUZIEJAUS KAUNE 90 - mecio PARODA AISKIAI RODO KIEK SOVIETMECIU , O IR PO TO YRA PRIPIRKTA SLAMSTO IS "KOMBINATO" SVARBIU ZMONIU. AISKIAI FONDUOSE REIKIA DARYTI REVIZIJA. TOKIOS KERAMIKOS, TEKSTILES IR VAIZDUOJAMOJO MENO SLAMSTO VIENOJE VIETOJE SENAI TEKO MATYTI. PUIKI CIURLIONIO EKSPOZICIJA.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti