Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

I. Kazakevičius, V. Poškus. Grafikos kontekstai: deklaracija


7 MD

Share |
Kęstutis Vasiliūnas. „Mes esame priešai“. 2008 m.
Liepos 8 d. (o ne 1 d., kaip buvo skelbta anksčiau) Šiuolaikinio meno centre bus pristatytas Lietuvos grafikai skirtas projektas „Grafikos kontekstai: deklaracija“.

Projektu nuspręsta Lietuvos grafikos meną pristatyti per asmenines menininkų kūrybos deklaracijas, kuriose akcentuojami menininkų ilgalaikiai kūrybos tikslai (buvę, esami ar dar tik projektuojami) ir kūrybinės strategijos. Projektas „deklaruoja“ Lietuvos grafikos situaciją. „Deklaracija“ – tai projekto dalyvių ir kuratorių „pareiškimas“, kuriame „surašytos“ pagrindinės Lietuvos grafikos meno kryptys, strategijos ir taktikos, apibūdinamas šiandienis grafikos „veidas“. Apie Lietuvos grafikos situaciją kalbasi Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus.

 

Grafikos šiuolaikinio meno kontekste nėra

 

V. P.: Tikrai – grafikos šiuolaikinio meno kontekste beveik nėra. Absoliutinti, manau, negalima. Įmanoma įžvelgti kai kurių grafikos cechui priklausančių autorių pastangas išsiveržti iš siaurų grafikos (kaip amato ir technologijos) rėmų ir kurti šiuolaikinį meną. Šiuolaikiniu menu gali būti viskas, kas daroma dabar ir bent minimaliai atitinka laiko dvasią (Zeitgeist!). Jeigu šiuolaikiniu menu laikysime tokį meną, kuriame svarbiausias yra vyraujantis konceptualus judesys, tuomet tokių apraiškų įžiūrėti nesunku. Prieš kelis dešimtmečius tokią strategiją plėtojo ir iki šiol plėtoja Bronius Rudys, panašiu keliu eina (bet jau visai kitos ideologijos) ir Tadas Gindrėnas.

 

I. K.: Kontekstas labai priklauso nuo išorės (aplinkybių) ir vidaus (kūrėjų intencijų aplinkybių) santykio. Per pastaruosius 20 metų grafikos kontekstas nedaug pasikeitė. Jeigu nepaisysime fakto, kad grafika buvo beveik visiškai nustumta nuo menų scenos. Prie to prisidėjo patys grafikai, atsitvėrę formato ir technikos siena nuo globalinių ponepriklausomybinių pokyčių, kurie paveikė meno procesą Lietuvoje. Kokių pokyčių? Atsirado nauji meno lauko žaidėjai – Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras, privačios galerijos, kuratoriai. Šiuolaikinis menas pradėtas remti oficialiai. Paplito internetas, mobilieji telefonai, skaitmeninės technologijos. Tapo pasiekiami Lietuvos ir užsienio kultūros fondai, studijos, parodos ir užsienio mainų programos. Pasipylė nevaržomi informacijos srautai. Tai tėra aplinkybės.

 

Grafikai, jei nors kiek „užsibrendino“ savo srityje, visada bus vertinami pagal studijuotos programos diplomą. Nebent būsimas menininkas iš karto po diplominio darbo atsisveikina su išmoktais tam tikros srities kanonais, dogmomis ir pradeda tarpdisciplininį kelią. Vaizduojamųjų menų sektoriuje grafika yra amžina atstumtoji, tapatinama su amatu, tvarkingai ir taisyklingai „daromu“ paveikslu. Prie to ženkliai prisidėjo patys grafikai. Viena vertus, grafikos – nebuvimo šiuolaikinio meno kontekste problema yra jos kūrėjų abejingumas kūrybinėms strategijoms, kūrinio koncepcijai, kurią grafikai dažnai painioja su impresionistiniu minties dvelksmu, skatinančiu sukurti kūrinį, arba pasirinktos koncepcijos dekoravimu simboliniais vaizdais. Kita problema – naudojamos grafikos technikos, šiuolaikinei temai išreikšti. Estampas neretai atrodo gremėzdiškai ir retrogradiškai, palyginti su jame bandyta įkūnyti informatyviai lakia aktualija, socialiai aštria istorija. Svarstant apie grafikos kūrybines inovacijas reikia pabrėžti, kad Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, yra natūrali koegzistencija – šiuolaikinis menas vystosi savo paralelėje, grafikos technikomis paremtas – savo. Todėl jaunosios grafikų kartos uždavinys – įteisinti grafikos technikas šiuolaikiniame mene, o ne dirbtinai pervedinėti pačią grafiką iš „analoginio” į „skaitmeninį“ formatą.

 

Grafika nekalba šiuolaikinio meno kalba

 

V. P.: Galbūt patikslinčiau, kad ne visa grafika kalba šiuolaikine meno kalba. Manyčiau, kad šiuolaikinei meno kalbai būdingas arba naujų technologijų naudojimas, arba didesnis „profesionalios“ plastikos „įvaldymo“ poreikis. Šiuo atveju grafika iš tikrųjų užima tarpinę – plūduro – vietą. Esmė tai, kad naudodama tradicines priemones grafika bando kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Tai galbūt primena valgymą arba kalbėjimą užsidėjus protezus ant dar besilaikančių dantų. Lyg ir nėra poreikio, bet galima...

 

I. K.: Šiuolaikinio meno kalbos raktažodžiais pavadinkime: esamojo laiko refleksiją, interaktyvumą, gerą techninį atlikimą, kuris neįkalina koncepcijos medžiagoje, lygiavertį informacijos ir estetikos santykį, tarpdiscipliniškumą, socialumą, pateikimo originalumą. Be abejo, visi šie elementai nebūtinai turi egzistuoti kūrinyje, ne visi šiuolaikinio meno kūriniai turi šių savybių.

 

Grafikai nekalba šiuolaikinio meno kalba, tam beveik nėra vidinio poreikio ir išorinės stimuliacijos. Šiuo metu egzistuoja Lietuvos ir užsienio grafikos bienalių, trienalių, rezidentūrų, meno centrų kontekstas, kuris yra pritaikytas išskirtinai tradiciniam grafikos menui. Lietuvoje grafika nekalba šiuolaikinio meno kalba, nes ji turi viską, kad išliktų net atšiauriausiomis menui sąlygomis. Lietuvoje grafikai turi keletą lyderių, kurie palaiko grafikos pulsą. Taigi grafikams, norintiems būti pastebėtiems ir įvertintiems, pakanka dalyvauti tik savo kastos žaidimuose.

 

Kuratorinis grafikos meno procesas fiksuoja šiandienės grafikos konteksto neatitikimą šiuolaikinio meno gramatikai, tačiau pataikauja esamam labai uždaram grafikos kontekstui. Nors menininkai grafikai jaučiasi nesuprasti ir neįvertinti, formato, kurį norėtų pakeisti, revoliuciją sąmoningai atidėlioja patys.

 

V. P.: Šitą punktą galima pasakyti apie bet kurios srities menininkus. Lietuvos grafikai revoliucijų daryti nereikia, tiesiog pasigesčiau inovatyvumo (technologine prasme), atvirumo (santykio su idėjomis ir žiūrovais prasme) ir motyvacijos (vis dėlto daugelis dalykų vyksta stichiškai, pernelyg pasroviui – galbūt koją kaišioja priklausymas institucijai, Lietuvos dailininkų sąjungai, Grafikos centrui, tikintis, kad „kažkas kitas padarys už mane"). Čia socialiniu aspektu. Grynai meniniu aspektu taip pat trūksta motyvacijos ir mūsų deklaracijos idėja tai labai aiškiai paliudija – žmogus nežino, kodėl daro taip, o ne kitaip – tiesiog nesuvokia. Retas autorius geba paaiškinti sau, kodėl jis tiražuoja grožį, kodėl jis eksperimentuoja ir pan.

 

I. K.: O gal Lietuvos grafikai tikrai nereikia kalbėti šiuolaikinio meno kalba? Užsienyje nėra nei vieno grafikos meno renginio, kuriame nebūtų akivaizdžiai išreikštas „tikrojo estampo“ poreikis. Tie grafikai skirti renginiai, kurie jo atsisako, ilgainiui virsta tradiciniais šiuolaikinio meno renginiais. Taip atsitiko su Lietuvos grafikai „istoriškai artimiausia“ Talino grafikos trienale, kurioje vis labiau einama link įprasto šiuolaikinio meno formato, ir netgi 2007 m. tradicionalistų pasispardymas, kai per bienalę buvo pristatyta sąjunga su tarptautine grafikos meno konferencija IMPACT, padėties negelbėjo. Daugelio užsienio grafikos meno bienalių, trienalių praktika rodo, kad jos tiesiog tęsia klišės eksploatavimo tradicijas. Taliniškoji, gi, – eina street arto, plakato, reklamos objekto, socarto linkme. Lietuviams lieka tik trys variantai – arba užsidaryti ramybės ir tylos rezervate, arba jungiant šiuolaikines medijas ir tradicinės grafikos technikas kapstytis iš esamo liūno, arba mesti viską ir kurti, remiantis šiuolaikinio meno receptais. Tačiau ar reikia grafikui mesti grafiką? Ką tai duotų? Ką tai išspręstų konkretaus menininko-grafiko gyvenime?

 

Postevoliucinio sindromo jaunoji grafikų karta neturi

 

V. P.: „Postevoliucinis sindromas“ yra būdingas atskiriems, skirtingų kartų ir ideologijų menininkams, kurie nesitenkindami grafikos technikų ribotumu bando įsiterpti į platesnę terpę („platesnė terpė“ – šitą apibrėžimą, visų pirma, suvokiu kaip „neužsiciklinimą“ vien grafinių technologijų rėmuose). Karta – neesminė sąlyga. Svarbiausias variklis yra asmenybės, bet kokio progreso ar tiesiog pokyčių stimulas. Manau, kad dėl jų iki šiol „postevoliucinio sindromo“ apraiškos buvo ryškios įvairiuose geografiniuose taškuose (prisiminkime Edmundą Saladžių Kaune, Eduardą Juchnevičių ar B. Rudį Šiauliuose).

 

I. K.: Jaunoji grafikų karta tęsia tradicinio grafikos formato tradiciją, tačiau reflektuoja esamąjį laiką. Menininkai stengiasi išlikti grafikais, tuo tarpu vidurinioji karta – nuolat rengia „ekskursijas“ į šiuolaikinio meno lauką, „matuojasi“ jo strategijas.

 

Vieni mažiau deklaratyviai, tarp jų Eglė Vertelkaitė, kurios tarsi nevargina pasirinkta grafikos technika, naudoja apropriaciją ir sukuria intrigą. Eglė niekada neneigė esanti grafikė, tačiau niekada, regis, dėl to ir nestresavo.

 

Kiti, pavyzdžiui, Laisvydė Šalčiūtė – gerokai deklaratyviau, naudodami visas įmanomiausias popkultūros klišes, dekonstruoja tradicinio meno stilistiką. Jie kuria objektus, instaliacijas, naudoja labai įvairias išraiškos priemones, tačiau visada grįžta prie grafikos.

 

2004 m. XIII Talino trienalėje „štampais“ blykstelėjo Eglė Kuckaitė. 2007 m. bienalėje, ankstesnės bienalės laureato parodoje ji pateikė tapybą, vėliau grįžo prie sau ir mums įprastos grafikos.

 

Puikus pavyzdys – Jūratė Rekevičiūtė. 2007 m. ji meistriškai sujungė grafiką ir popkultūros klišes projekte „Paruošta istorijai“. Grafikos menui šios autorės kūryba suteikia asmeninio autentiškumo, šiai parodai pateiktame videokūrinyje ji pati tampa ir „kliše“, ir „estampu“.  Paradoksalu, tačiau populiariąją žiniasklaidą užkariavusi autorė, kuri, regis, galėtų publikai įpiršti bet ką, niekada neneigė norinti palikti grafikos planetą.

 

Tačiau geriausias pavyzdys, kaip kurti šiuolaikinę grafiką, yra Kęstutis Grigaliūnas. Niekada neapleidęs grafikos, bet nuolat išsiveržiantis „už jos ribų“, K. Grigaliūnas kuria įsimintinus kūrinių ciklus. Įdomiausi jo kūrybos (tam tikrais etapais stipriai paženklintos Warholo adoravimo) periodai – tai žaidimas su fluxus, kolaboruojant su Redu Diržiu ir Herkumi Kunčiumi, pjaustinių serijos ir šiuo metu kuriami „Mirties dienoraščiai“.

 

Jaunųjų grafikų meninės strategijos savaime plėtojasi dvejomis – retrospektyvizmo ir interdiscipliniškumo – kryptimis

 

I. K.: Kalbant apie jaunuosius – pritarčiau. O štai viduriniosios kartos grafikai koncepcijų, su retomis išimtimis, nekuria, juo labiau strategijų ar taktikų. Daugų daugiausia sugalvoja ciklą ir temą, surašo atskiro kūrinio aprašymą. Labiau stebi ką kuria kolegos, kaip jie vertinami konkursuose ar žiniasklaidoje ir taiko „tyliosios apropriacijos“ modelį, t. y. „sega“ detales, fragmentus, skolinasi jų technikas, interpretuoja siužetus. Ankstesnes grafikų kartas dažniausiai veikia kolegos grafikai, o jaunąją kartą – kitos medijos, kitų sričių menininkai. Kuo jaunesnis autorius, tuo stipriau jis reflektuoja dabartį, kuo vyresnis – patirtį. Vidurinioji karta, būtent ji šiandien yra pagrindinis žaidėjas grafikos meno scenoje, į pirmąją vietą iškelia jau mūsų aptartus meno kūrinio technikos, paties meno kūrinio vertės prioritetus. Vėl laimi estampas ir jo klišės tiesiogine ir perkeltine prasme.

 

V. P.: Daugelis dalykų formuojasi plaukimo pasroviui, savaiminio augimo būdu. Tik kartais koks nors kuratorius, institucija ar pavienis entuziastas pabando pateikti savas korekcijas. Savaiminis vystymasis plėtojasi dvejomis kryptimis. Viena vertus, jaunieji kryptingai orientuojasi į tai, kas jau buvo, kita vertus, jaunieji (o „jaunumas“ yra reliatyvi kategorija – jaunu gali būti ir devyniasdešimtmetis, atviras ir jautrus naujovėms) grafiką stengiasi atnaujinti, reabilituoti ir demokratizuoti, bandydami surasti optimalų atlikimo ir idėjos balansą. Na, o grožis, tokiu atveju, išlieka kaip savaiminė vertybė...

 

Paroda veiks iki rugpjūčio 21 d.

Šiuolaikinio meno centras

(Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


„7 meno dienos“ Nr.25 (947), 2011-06-24

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

menotyrininkas, 2012-07-19 22:58

siuolaikine grafika yra alaus butelio etikete.

TXekQstWrsJYhw, 2011-08-05 13:56

Heck of a job there, it asobluetly helps me out.

mukas , 2011-07-28 16:10

Iškilieji kuratoriai, kodėl jokio diskurso, refleksijos ar narativo apie gatvės grafiką, gal baisu.....

RUTA, 2011-07-16 12:02

valio Krikstopaitytei:)

oj, 2011-06-28 12:23

ne nu..., šitas tekstas yra akivaizdus pavyzdys, kad "kalti" tikrai ne grafikai, o jų supratimas.

gilintis reikia į kokybes, o ne neveiklių statistų kiekybes.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti