Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Apie vienos šalies ambasadą


Įspūdžiai iš medijų meno festivalio „Transmediale“ Berlyne


Danutė Gambickaitė

Share |
Berlyno „Transmediale”. Atidarymo akimirka. J. Gröger nuotrauka.

Besidomintieji žino, kad iki 1997-ųjų festivalis „Transmediale“ ilgą laiką gyvavo kaip videomenui skirtas renginys ir vadinosi „Videofest“, vėliau, kai medijų meno sąvoka smarkiai išsiplėtė, pakeistas ir pavadinimas. Dabar, ko gero, tai tokio tipo festivalių lyderis Europoje.

 

Lankantis šių metų festivalyje, taip pat ir šalia vykusiame „Club Transmediale (CTM:Live?!)“, buvo galima pajusti šiokį tokį persisotinimo naujųjų medijų menu jausmą. Tačiau nuovargis yra natūrali festivalio, kuriame dalyvauja apie 200 dalyvių iš bene 30 valstybių, lankytojo būsena.

 

Tariuosi suvokusi bent kelis ryškesnius šių metų „Transmediale's“ ypatumus, kurie nebūtinai tiesiogiai yra susiję su pagrindine tema - respons:ability, bet vienokiu ar kitokiu būdu neišvengiamai turi su ja ryšį. Iš esmės respons:ability - stilinga fonetinė ir lingvistinė manipuliacija, konkrečiu atveju reiškianti: „Internetas - mūsų draugas ar priešas?“ Kalbant apie „Transmediale's“ renginių pavadinimus ir terminiją, jie visi įmantrūs, prie jų koncentrato reikia įprasti (o analizei net reikėtų atskiro teksto), geriau pateiksiu keletą pavyzdžių: „Response:ability“, „interACTicons“, „HacKaWay“, „SyncExistence“, etc. Pagrindinis dėmesys festivalyje, kaip jau galima suprasti, buvo skirtas internetui ir, žinoma, mūsų galimybėms ir atsakomybėms valdyti šį itin (!) galingą įrankį ar, kaip pasakytų medijų teoretikas Derrickas de Kerckhove'as - „didžiausią valstybę pasaulyje“.

 

Iš tiesų „Transmediale Response:ability“ kiek priminė tos mega super duper turbo šalies (interneto) ambasadą ir visus jos politinių, socialinių ir ekonominių sistemų ar, greičiau, jų trūkumų/pranašumų diktuojamus struktūrinius ir komunikacinius, organizacinius ir finansinius pliusus bei minusus. Kaip paaiškėjo spaudos konferencijoje, finansine prasme „Transmediale“ išgyvena ne geriausius laikus. Atrodo, smarkiai apkarpytas biudžetas sutrukdė įgyvendinti daugelį užmojų. Žavus atsitiktinumas, jog nuolat stringanti technika kažkuriuo metu pradėjo, regis, visai harmoningai akomponuoti, kaip patys rengėjai užsiminė, „kiek kakofoniškai festivalio programai“. O kakofoniškumą veikia ir konkretus objektas (internetas), ir bet koks su juo susijęs diskursas. Žinoma, tai supratau vėliau, ir išsyk sąmonėje kakofoniškumas tapo dar vienu šių metų „Transmediale's“ ypatumu.

 

Apie informacijos perteklių yra rašę, kalbėję, pateikę teorijų bene visi naujųjų medijų teoretikai. Nicholo Carro interviu (išspausdintas „Šiaurės Atėnuose“ 2010 10 15, kalbino Piotras Stasiakas) patraukė visapusišku adekvatumu „Transmediale's“ temoms: „Kiekviena nauja informacinė technologija (spaudos, radijo, televizijos) palieka antspaudą mūsų smegenyse. Kita vertus, interneto atveju, norėdami prisitaikyti prie greito srauto nedidelių skirtingos informacijos porcijų, kurias jis mums pateikia, turime aukoti sutelktą mąstymą ir galimybę kontempliuoti bei reflektuoti. Jeigu vertiname žmogaus proto gilumą ir subtilumą, ši tendencija turėtų kelti nerimą.“

 

Nerimas, kalbant apie naujųjų medijų teorijas, yra labai svarbus ir neišvengiamas, vienokiu ar kitokiu pavidalu lydintis ne tik technopesimistinius, bet ir technooptimistinius pasisakymus. Nemažai nerimo glūdėjo pagrindinėje ir svarbiausioje „Transmediale's“ diskusijoje „Body:Response“ su filosofu, medijų teoretiku Franco Berardi (Bifo) (bent kelis kartus jis lankėsi ir Lietuvoje) ir sociologu Maurizio Lazzarato. Daugiausia kalbėta, apmąstyta, kokią įtaką skaitmeniniai (interneto tinklo) ryšiai daro mūsų visuomenei (politikai, ekonomikai etc.). Remtasi svarbiausių šių laikų filosofų, rašytojų (Pierre-Felix Guattari, Gilles Deleuze, James Graham Ballard etc.) veikalų mintimis ir diskutuota su jomis. Kaip išvengti romane „The crystal world“ (1966) Ballardo aprašytos gyvenimo, kaip nesibaigiančios kristalizacijos (life as non periodical crystal), aliuzijos. Ar skaitmeninio ir finansinio dėmenų susijungimas, susiliejimas nesugriauna kognityvinės kapitalistinės ekonomikos kristalo ir nesukuria naujos kapitalizmo (?) formos?! Arba kitokio kristalo - gyvybės šaltinio (aliuzija į Deleuze'o kino teoriją). Taip pat įdomi tema glūdėjo diskusijos fone (regis, pirmą kartą užčiuopta Bifo pasisakyme) - dėl naujos kapitalizmo formos, susijusios su galios struktūrų perkėlimu į skaitmeninę „valstybę“, nykstanti „europiečio“ tapatybės vertė.

 

Dar viena interneto diskurso diktuojama tema ar, greičiau, potemė - atvirumas. Hamletiškas „būti atviram ar nebūti?“ skleidėsi ne viename „Transmediale's“ pasisakymų, diskusijų, pristatymų. Geriausiai ši tema buvo artikuliuota pokalbyje „Lost in The Open?“, kur pristatyti open everything fenomeną propaguojantys, kvestionuojantys projektai. Pokalbio moderatorius, medijų teoretikas Mushonas Zer-Avivas, klausdamas, „o kam reikia viską atverti ir kokios to atvėrimo pasekmės?“, nemenkai suglumino „Open everything“ projekto autorius. Beje, šis klausimas (provokacija) labai organiškai susiliejo su viena pastaba iš publikos, kad esminė open source produktų, projektų, reiškinių problema (ypatybė) yra ta, jog jie labai dažnai sukuriami ir paliekami likimo valiai, taip nieko ir nepasakant, nepadarant jokių išvadų, kitaip tariant - neprisiimant atsakomybės.

 

Būtent įvairiausiems vadinamiesiems open sourse produktams ar šiaip interaktyviems projektams festivalyje skirta daugiausia dėmesio. Jiems pristatyti buvo sukurtos ir atskiros zonos: „HacKaWay“ ir „Open zone“. Taip pat jų pristatymams skirta ir nemažai festivalio programos laiko. „Open Zone“ pristatytas ir tarptautinis projektas „Traces“ (Transcultural Research Artist Curator Exchange Series). Jame dalyvavo ir du lietuvių, Vytauto Michelkevičiaus ir Mindaugo Gapševičiaus, inicijuoti kultūrinę decentralizaciją skatinantys, populiarinantys projektai: „Nidos meno kolonija“ ir „Migruojanti akademija“. Festivalyje jie pristatyti su arbata ir pyragu, kurie suveikė kaip savotiška medija (pranešimas), kviečianti prieiti ir bendrauti. „Traces Lounge“ į šių metų festivalio siūlomą atvirumo potemę įsiliejo kaip gyvas interaktyvaus ir atverti, atsiverti skatinančio projekto pavyzdys. Visi užsukę apsidairyti į „Traces Lounge“ zoną galėjo pasidalinti savo įspūdžiais ir šiaip savimi per tiesioginę radiotransliaciją.

 

Man asmeniškai vienas įdomiausių renginių buvo Marcelio Schwierino kuruotos videofilmų peržiūros „SyncExistance“. Ypač plataus spektro tiek laiko, tiek žanrų, tiek geografiniu atžvilgiu programa skatino judančių vaizdų istoriją apmąstyti atraminiu tašku pasirenkant šiuolaikinio žiūrėtojo percepcijos kakofoniškumą, šis (su ryškiomis aliuzijomis į Guattari ir Deleuze'o „rizomą“) dažniau yra nukreipiamas ne į filmo temos ar naratyvo, o į redagavimo (postprodukcijos) analizę. Būtent postprodukcijos paveiktas laiko ir erdvės dekonstravimo (desinchronizavimo) principas, simultaniškumas, universalizmas filmų peržiūroje buvo permąstomi įvairiais kampais. Žvelgiant iš šios perspektyvos, videoprograma taip pat gana natūraliai įsiliejo į bendrą festivalio temų lauką.

 

Daug dėmesio skirta televizijos fenomenui aptarti. Keliose peržiūrose parodyta išimtinai reta pirmųjų televizijos programų medžiaga. Bet labiausiai (gerąja prasme) nustebino Ala Younis kuruota trumpų filmų programa „Arab Shorts“. Joje visi šiuolaikiniai arabų videomeno kūrėjų filmai kiek netikėtai išsiskyrė jautrumu, nuobodulio estetika, vaizdo švarumu, kontempliatyvumu ir gaiviu požiūriu į aplinką, kuris neblogai nuplovė tą minėtąjį persisotinimo jausmą. Kiek susigėdau supratusi (ir išgirdusi), kokį vaizdą dažno europiečio sąmonė pradeda piešti išgirdusi žodį arabs.

 

Iš esmės „SyncExistance“ - labai patogi tema, nes sinchroniškai egzistuoti vienas šalia kito dėl redagavimo/postprodukcijos gali absoliučiai viskas, kad ir filosofai Marshallas McLuhanas ir Williamas Flusseris. Programoje pasitaikė ir retą dokumentinę medžiagą su šių mąstytojų pasisakymais gretinanti peržiūra. Beje, McLuhanas ir Flusseris festivalyje minėti gana nemažai. Svarbiausias festivalio leidinys buvo riboto tiražo autentiškų McLuhano užrašų - faksimilių rinkinys pavadinimu „Counterblast“. O nemažai teorinio pobūdžio projektų varžėsi dėl „Williamo Flusserio teorijų apdovanojimų“ (William Flusser theory awards).

 

Reikėtų tarti bent kelis žodžius apie kitą „Transmediale's“ renginį - „Club Transmediale (CTM)“, kuris labiau yra skirtas muzikai ir „afterparty“ daliai. „CTM“ nustebino kaip savotiška opozicija minėtam „Transmediale's“ kakofoniškumui. Žinoma, šis renginys mažesnis, galbūt todėl labiau vientisas. Jame daugiausiai kalbėta apie muzikos „gyvumą“ dabarties kontekste. Keliuose „CTM“ renginiuose dalyvavo vienas elektroninės muzikos pradininkų Mortonas Subotnickas, jo koncertas atidarė abu festivalius.

 

Vietoje išvadų, kurių galbūt „tragiškai“ norisi, siūlau pažiūrėti eksperimentinio kino režisieriaus Gotfrey Reggio „Qatsi“ trilogiją (ypač du pirmuosius kūrinius) bei paklausyti kompozitoriaus Philipo Glasso garso takelį, nes daryti išvadų apie šią „valstybę“ (su visom jos ambasadom) „tragiškai“ nesinori.


 

„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

0VQZXnWFBQ, 2016-05-02 15:51

Kick the tires and light the fires, problem ofilliafcy solved!

ZoofHjJmvBBEJcVVYa, 2011-10-26 05:44

Haha. I woke up down today. You've cheeerd me up!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti