|
Plėšrumo anatomija
Ekspozicijos vaizdas. V. Aukštaičio nuotr. iš LDM NDG archyvo
Taip atsitiko ir po parodos „Zoo fotografija. Kaunas. Paskutinis sovietmečio dešimtmetis“ - einu sau per įmirkusią tuštumą beviltiškai maža ir lėta, prasilenkiu su grupele tamsių figūrų ir tik po kelių žingsnių suprantu, kad kažkas ką tik buvo perplėšęs susiliejusį miesto vaizdą: trys spalvos ant praeinančio vaikino kepurės - geltona, žalia ir raudona. Iš tikrųjų, tai toks įprastas reginys, kad jo beveik nebepastebiu, o jei pastebiu, tai kreivai...
|
Sezoniniai
Elena Grudzinskaitė. „Privatumas. Normos“. 2010 m. M. Šnipaitės nuotrauka
Tokios kaip keramika, tekstilė arba grafika, kurios reikalauja didžiausio kruopštumo ir technikos įvaldymo, dažnai laikomos amatininkiškomis, kas menininkui anaiptol nėra komplimentas. Tuo tarpu fotomedija ir ypač skulptūra išgyvena itin gerus laikus, tituluojamos dabartiniu avangardu. O reikia pripažinti, kad tai toli gražu ne visais atvejais būna tiesa.
Gal juokais, o gal ir ne tarp skirtingomis „vertybėmis“ atstovaujančių blokų kartkartėmis įsižiebia...
|
Mišrainė su sentimentalumo padažu
Valentinas Antanavičius. „Aktyvistė“. 2010 m.
Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė apibūdino VDA dėstytojo Valentino Antanavičiaus kūrybą kaip terpę tarp natūros ir kultūros. Dailininko asambliažuose naudotos ir natūralios medžiagos (medis), ir senoviški unikalūs rakandai, austi audeklai, ir fabrikinės gamybos daiktai (nukirpti lėlių plaukai, manekenai, kaklaraiščiai). Sudėti į vieną kūrinį jie savaime sukuria reikšmių prieštaravimus, todėl norisi jį vadinti ne natūros ir kultūros tandemu, o pop...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
