Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė apibūdino VDA dėstytojo Valentino Antanavičiaus kūrybą kaip terpę tarp natūros ir kultūros. Dailininko asambliažuose naudotos ir natūralios medžiagos (medis), ir senoviški unikalūs rakandai, austi audeklai, ir fabrikinės gamybos daiktai (nukirpti lėlių plaukai, manekenai, kaklaraiščiai). Sudėti į vieną kūrinį jie savaime sukuria reikšmių prieštaravimus, todėl norisi jį vadinti ne natūros ir kultūros tandemu, o pop kultūros apraiškomis kūriniuose (nors ir iš pažiūros tęsiančiuose lietuvišką tradiciją). Temos kartais pasiskolintos iš liaudies kūrybos (velniai, lietuviškų pasakų herojė Sigutė), tačiau veikėjai suasmeninanti - visuose asambliažuose justi menininko interpretacijos. Pavyzdžiui, kūrinyje „Močiutės poilsis“ (2009) senolės veidą atstoja akmuo su nupaišytais veido bruožais, o labiausiai dėmesį patraukia didžiulės jos pėdos, kyšančios iš po ilgo sijono. Greičiausiai tuo norima akcentuoti visą dieną dirbančios, kojų nepailsinančios kaimo močiutės vargą. Šis darbas labiau susijęs su tradicija, o štai kūrinys „Mitologinis paukštis“ (2011) jau mišrus: kojos pagamintos iš medžio šakų, paukštis papuoštas nukirptais lėlės plaukais, taip siejant du istorinius laikotarpius ir dvi skirtingas kūrybos tradicijas.
Kūriniu „Baidyklė“ (2010) Valentinas Antanavičius primena, kad skaudi praeitis neturi būti užmiršta. Arklio kaukolė, apsiausta raudona medžiaga - savotiškas sovietmečio simbolis, dar labiau paryškintas ties galva pritvirtintomis raudonomis vėliavėlėmis su penkiakampe žvaigžde, kad nekiltų abejonių.
Dailininko asambliažams kaip visuomet netrūksta humoro. „Ekologinė katastrofa“ (2010), orientuota į dabartines realijas, visiškai paprastomis priemonėmis priverčia žiūrovą nusišypsoti - pliušinis pingvinas spokso savo didelėmis plastikinėmis akimis pro dujokaukės stiklus. Tačiau kai kurie asambliažai gali pasirodyti ir kiek perlenkę lazdą: „Aktyvistė“ (2010) - manekenas su lakūno kepure ir kaklaraiščiu turbūt turėtų reikšti pasišaipymą iš feminisčių įvaizdžio. Tačiau atrodo, kad čia per mažai atsiskleidžia kūrėjo stipriosios savybės ir savitas braižas, kuris aiškiausiai matomas „Scenos personažuose“ bei ankstyvojoje tapyboje (eksponuojami tik 7-8-ojo dešimtmečio tapybos darbai). Gatavų, o ne susikurtų (perdirbtų) objektų derinys stokoja autoriaus tveriamo savitumo, kuris aiškiai jaučiamas „Pagoniškame stabe“ (2010) - čia iš virvės sumeistrauta žmogaus figūra. Žmogystos galvą atstoja apversta pintinė - plokščias, beveidis blynas, verčiantis susimąstyti apie tai, kad dažnai tarnaujame dirbtiniams šiuolaikiniams stabams.
Parodoje galima apžiūrėti ir tapybos darbų, bet labiausiai vis dėlto intrigavo asambliažai. Lietuvoje ši technika nebuvo itin populiari, nors 7-8-ame dešimtmetyje asambliažų pasitaikydavo Česlovo Lukensko, Vinco Kisarausko, Raimondo Martinėno, Algimanto Jono Kuro ir kt. kūryboje. Valentinas Antanavičius, ko gero, labiausiai mėgo ir dažniausiai naudojosi šiuo žanru savo idėjoms išreikšti. Aliuzija į mišrainę visomis prasmėmis pasiteisino, tik pridurčiau, kad nemažai joje ir sentimentalumo padažo.
Paroda veikia iki kovo 12 d.
Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) dirba antradienį-penktadienį 12-18 val., šeštadienį 12- 15 val.