Naivioji tapyba
Elena Kniūkštaitė. „Karuselė“. 1977 m. Elena Kniūkštaitė, devynios moterys ir 66 litai - tokia mano penktadienio popietės Vilniaus paveikslų galerijoje statistika. Iš jos nuovokesnis skaitytojas supras, kad paroda man patiko (sumokėjau ne tik už bilietą, bet ir už autorės kūrinių albumą). Taip pat sužinos, kad paroda lankoma, ir lankoma daugiau moterų (muziejaus salėse sutikau devynias įvairaus amžiaus moteris ir nė vieno vyro). Na, o bent kiek sekantis kultūrines Lietuvos naujienas jau bus tikrai girdėjęs Elenos Kniūkštaitės vardą. Ko tikėtis, paskyrus valandėlę šios parodos lankymui ir ką vertėtų žinoti prieš į ją einant?
Elena Kniūkštaitė (g. 1950) - tapytoja, kurios kūryba priskiriama „naiviojo“ (arba - „primityviojo“) meno krypčiai. Taip apibūdinama mėgėjų, neprofesionalių menininkų kūryba. Tai populiari (gal net - populiarėjanti) meno sritis, žinoma ir platesnei Lietuvos auditorijai. Vienas iš garsiausių Gruzijoje šios meno krypties atstovų Niko Pirosmanašvilis (Pirosmani) (1862-1918) prieš dvejus metus buvo sėkmingai eksponuojamas toje pačioje Vilniaus paveikslų...
|
Peteliškė dar išskleis sparnus
Jovita Aukštikalnytė. „Siena I“. 2009 m. Niekas nesiginčys, kad Lietuvoje yra du aukštųjų tapybos studijų centrai - Vilniuje ir Kaune. Kiekvienas pats gali pasirinkti, kuris iš jų geresnis - kurį rinktųsi kaip galimą mokymosi vietą arba kurio ,,produkciją“ naudotų mieliau
Keliolika metų sukiodamasis aplink pirmąjį, vis dėlto pasirinkčiau antrąjį. Esmė ta, kad dar nuo 1995 metų vaikščiodamas tamsiais Vilniaus dailės akademijos koridoriais, stebėdavausi ir kraipydavau galvą matydamas daugybę (milijonus, tuntus) vaitiekūniukų, čerapiukų, šalteniukų ir gasiūniukų. Vis pasvarstau, koks džiaugsmas dėstytojui ir tuo labiau jo mokiniui tapyti pagal aiškiai apibrėžtus autoritetų pavyzdžius. Žinau, kad tam tikra prasme tai gerai...
|
Atmintis ir kvarbatkos
Karina Matiukienė. „Pavargo darbščios rankos, nurimo nerami širdis“. 2010 m. V.Poškaus nuotr. Naujausia Karinos Matiukienės paroda - absoliučiai veltinė ir kaišytinė - yra dedikuota ,,visiems išėjusiems žinomiems ir nežinomiems tekstilininkams, verpėjams, audėjams ir kitiems tekstilės fanams“. Dedikacija tampa konkretesnė paminėjus Juozo Balčikonio, Vaclovo Daujoto, Janinos Monkutės Marks pavardes.
Pagalvojau, kad akcentas vis dėlto kryptų pirmųjų - tų nežinomųjų - svarstyklių naudai ir dėkavojimų jiems būtų daugiau. Kodėl? Todėl, kad autorė atsispiria nuo vadinamosios banaliosios (ją dar būtų galima pavadinti ,,namudine“, ,,plataus naudojimo“, netgi ,,kičine“) tekstilės - visų tų daugiausia namų šeimininkių padarytų (anksčiau, senais laikais) arba įsigytų (tai jau šių dienų aktualija) užuolaidėlių, kilimėlių ir kitokių kuo tikriausių...
|
|