Aging Together supports the reeaomcndmtions laid out in the Dementia State Plan, especially the collaborative aspect. We have seen this model result in significant improvements in services and community life for older adults and their caregivers when utilized in our region.Aging Together has replicated the work detailed in Goal III (Increase Awareness & Create Dementia Specific Training) and has found law enforcement and first responders to be especially responsive to education about dementia. We recommend this objective also include collaboration across the identified groups to help develop effective strategies toward supporting older adults with dementia and preventing abuse or neglect of these vulnerable Virginians. We also note that the faith community is not specifically referenced in the report, especially as a support to family caregivers and as part of the network that can effectively disseminate information to caregivers and older adults. The section addressing Dementia Specific Training should include an emphasis on training family caregivers. Hands on training using local resources for family caregivers has become a regular event in our region and is widely praised and utilized by family members. It has been an extremely affordable option when developed through collaborations among community resources. Aging Together is willing to share this model with other communities. We support the objective in Goal III regarding linking caregivers and people with dementia to information and services in rural communities. Implementation in these areas needs to take into account the differences between rural and urban Virginia. Even within rural communities there are wide discrepancies and personalities across localities. Aging Together has learned through our model that work can be done successfully on a local and a regional basis concurrently. Using this dual focus encourages buy in and engagement leading to more effective strategies and ultimately more genuine participation. Aging Together supports VDA as essential to creating more awareness of

Tos durelės buvo pačių kaimynų icvinatyia. Jei toje aikštelėje liftų, kurioje nėra durelių kaimynai nenorėjo tų durelių, tai jų ir nėra. Jeigu vis dėlto yra noras, tai manau, kad ne per vėlu dar tai pasidaryti. Aurimas duos, manau, kontaktus tų, kurie dureles dėjo kitur ir pirmyn (jei reikia galiu iš Aurimo pats gauti tuos kontaktus)

Ne visi (jauni) tapytojai yra Gasiūno valdomi tonton makutai. Gasiūno virti cepelinai tiesiog labiausiai matomi, nes visur kišami, todėl gali susidaryti įspūdis, kad nieko kito meniu nėra.

oho - net Švažas prisimintas... man rodos, gasiūnizmo kontekste tai tikras nusikaltimas, komunizmo šmėklos atgaivinimas

VDA pirmiausia yra NT vystytoja, filialų valdytoja. Atliekamu nuo to verslo metu propesoriai daro jaunus protus "menininkais"... Tik jaunimas nebenori, kad juos darytų VDA seniai.

sutinku, lape, sutinku ir su vilku Poška- jau koktu nuo tos pilkos, gasiūnišku cinizmu atmieštos tapybinės tradicijos, kuri vyrauja Lietuvoje. Pasaulio "margų margiausios, formų formiausios" tapybos kontekste tas ambicingai neurotiškas įsikibimas į savo VDA tradiciją yra mažų mažiausiai tragikomiškas. O Gasiūnui skyrimas nacionalinės premijos yra to įteisinimas ir sykiu nusikaltimas vargšei lietuvių tapybėlei, nedrįstatnčiai jokio ryškesnio rūbelio matuotis (tik pažiūrėkim į meno istoriją!) et.......
p.s. bet vilčių yra: jausminga ir turtinga Dineikaitės tapyba, kartais sušvytintis Liandsbergis, ir kažkur pasislėpęs Bartkevičius, kuris, naiviai tikiuosi, dar kada smogs:)))) bet iš vda jaunųjų, apdorotų Gasiūno, maža ko galima tikėtis ( Gudaitis, Švažas ar Švėgžda turbūt nesitikėjo, kad VDA tapybos tradicija taip išsigims...)

Labai įžvalgus V.Poška, apibūdindamas tuntus vaitekuniukų, šalteniukų, čerapiukų, gasiūniukų ir tą nuobodžiai vienodą pilką depresyvų šiuolaikinės lietuviškosios tapybos peizažą. Aš vartoju terminą “cepelininė tapyba“, kurios pavyzdys puikiai iliustruoja šį straipsnį. Cepelinai buvo nepakartojamai skanūs sovietmečiu, kai nelabai buvo ką valgyti, bet tampa vis mažiau patrauklūs iš viso pasaulio plūstant pasiūlai ir įvairovei. Vienok į cepelinus įjunkusiems tautiečiams tai tebėra “topas“, ko nelabai suvokia kitų šalių gurmanai.
O klasikų citatos bei kartotės - tarsi kažkieno jau kartą suvirškintas maistas, patrauklus nebent turintiems labai jau specifinį skonį.