Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Aleksaitė

Perpratusi aktoriaus prigimtį

Irena Aleksaitė
1995 m. „Kristoforas“ Danai Rutkutei už knygą „Mano jaunystės teatras“. J.Staselio nuotr.
Vyriausioji mūsų teatrologų karta įžengė į jubiliejinę atkarpą. Tik ką minėjome Antano Vengrio šimtmetį ir visai netikėtai priartėjo Danos Rutkutės devyniasdešimtmetis. Abi datos – tikrai fantastinės, juo labiau kad teatrologo profesija – ne romantiškas pasivaikščiojimas mėnesienoje, o nuolatinis konfliktinis kibirkščiavimas...

Įsimintinos teatrologinės Antano Vengrio pamokos

Irena Aleksaitė
Jubiliatą sveikina kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Gražinos Mareckaitės nuotr.
Grįžusi į Lietuvą po penkerių metų studijų tuometinio Leningrado Teatro institute, pasijutau tarsi dykumoje. Nieko nežinojau nei apie mūsų teatrą, nei apie jo praeitį, nei apie esamą situaciją. Ką daryti, nuo ko pradėti, tuo labiau kad ir darbo jokio dar neturėjau. Nuėjusi į Teatro draugiją išgirdau, kad tokių specialistų kaip teatrologai čia niekam nereikia. Taip porino tuometinis draugijos pirmininkas, kaip supratau, žmogus, nuo teatro gerokai nutolęs...

Rūsti gyvenimo sąskaita

Irena Aleksaitė
Eglė Mikulionytė (Alydė Trū) spektaklyje „Apsivalymas". Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo.
Jauna, trisdešimt ketverių metų Suomijos rašytoja Sofi Oksanen jau spėjo išgarsėti pasaulyje savo pjese „Valymas" ir jos pagrindu sukurtu trečiuoju autorės romanu, išverstu net į trisdešimt aštuonias kalbas.

Ilgiausias artisto monologas

Irena Aleksaitė
Valentinas Masalskis spektaklyje „Vėlinės“
Solidžios apimties knygos „Ieškant teatro“, kurią parengė teatrologė Daiva Šabasevičienė, žanrą ne taip lengva nusakyti. Gal tai pokalbiai su artistu Valentinu Masalskiu, o gal artisto mintys apie daugelį problemų, susijusių su šiuolaikiniu teatru ir menu bei jo funkcionavimo bruožais.

Gerų istorijų pasakojimai

Irena Aleksaitė
Scena iš A. Čechovo „Dėdės Vanios“
Šįsyk nedidelė Lietuvos teatrologių grupė į tradicinį Torūnės teatrinį festivalį, kuriam sukako dvidešimt metų, lėktuvu skridome tylėdami. Kiekviena turbūt savaip dar kartą atgaminome šiurpius Smolensko katastrofos įvykius. Dar prisidėjo ir tai, ką regėjome iš lėktuvo aukštybių, žvelgdami į apsemtus Lenkijos miestelius, miškus, išsiliejusias upes, primenančias vos ne Amazonės deltą. Mūsų kaimyninę šalį viena po kitos užklupo nelaimės. Vysla Torūnėje pakilo iki devynių metrų atžymos ir sūkuringai skriejo milžinišku greičiu garsiai šnopuodama, apsėmusi kito žemo kranto krūmus, medžius ir namus, bet miesto, stovinčio ant aukštokos kalvos, nepasiekė. Tik sutraukė Torūnės gyventojus, ir šie tylėdami stebėjo agresyvų gamtos stichijos siautėjimą.

Atviras pokalbis su publika

Irena Aleksaitė
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė daugiau nei prieš dvidešimt metų sumanė užmegzti savotišką dialogą su žiūrovais. Ji pasirinko įdomią formą - laiško. Tiesą pasakius, visos mūsų recenzijos ar kitokie straipsniai taip pat skirti skaitytojui ir žiūrovui. Tačiau laiškas neabejotinai intymesnis, provokuojantis didesnį kritiko atvirumą, net laisvesnį savo nuomonės ar pastabų, apmąstymų išsakymą, tarsi kviečiantį ir žiūrovą įsitraukti į siūlomo klausimo svarstymą.

Psichologinio teatro trauka

Irena Aleksaitė
Aktoriai Povilas Budrys ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Dvejonė“. D. Matvejevo nuotr.
Pagaliau žinomas mūsų režisierius Jonas Jurašas, iki šiol sėkmingai kūręs Nacionaliniame operos ir baleto teatre, vėl įžengė į dramos teatro teritoriją. Statyti dramos spektaklį Jurašą pakvietė Audronis Liuga. „Audronio Liugos produkcijos“ ir Valstybinio mažojo teatro bendradarbiavimo rezultatas - Jurašo spektaklis „Dvejonė“ pagal Johno Patricko Shanley pjesę.

Gyvenimo vartai

Irena Aleksaitė
Gražina Mareckaitė. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Vilnius, „Naujos sistemos“, 2009, 120 psl.

Aktoriai Oskaro Koršunovo „Hamlete"

Irena Aleksaitė
Darius Meškauskas (Hamletas) ir Nelė Savičenko (Gertrūda) D.Matvejevo nuotr.
Mačiau scenoje gausybę Hamletų, kuriuos vaidino ir įžymūs pasaulinio garso scenos meistrai, stiprūs profesionalai, ir visai jauni atlikėjai. Tai buvo įvairiausi Hamletai: ekspresyvūs, nervingi, sarkastiškai aštrūs, ironiški, trapiai lyriški ir poetiški, filosofiškai racionalūs, rezignuojantys. Pasaulio teatras eksperimentavo, ieškodamas įtikinamiausio Shakespeare'o herojaus varianto. Eksperimentuojama ir toliau, vis ieškant atsakymo į amžiną ir nelengvą, anglų dramaturgo žmonijai pateiktą klausimą, aktualų visoms epochoms: „Būti ar nebūti?"



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai