Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Gyvenimo vartai


Gražinos Mareckaitės knyga apie Vilnių


Irena Aleksaitė

Share |
Gražina Mareckaitė. „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Vilnius, „Naujos sistemos“, 2009, 120 psl.

 

Tik ką paminėjome keletą reikšmingų datų - sudėtingą Vilniaus atgavimą ir pirmąją lietuvišką radijo transliaciją iš mūsų sostinės. Ir būtent tomis dienomis pasirodė Gražinos Mareckaitės - dramaturgės ir teatrologės - knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, tarsi pratęsianti anų datų temas. Šią gražiai išleistą knygą (įspūdingos dailininko Eugenijaus Gūzo Vilniaus nuotraukos) galima būtų priskirti net keliems žanrams. Tai ne tik autorės ir jos tėvo - Vilniaus krašto patrioto, atsidavusio savo profesijai mokytojo Petro Marecko prisiminimai, čia rasime ir nedidelės apimties puikiai parašytų esė, nepaprastai nuotaikingų ir jaudinančių. Savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės metus Gražina Mareckaitė įvardija kaip „šiapus Vilniaus vartų“, kitaip tariant, už Aušros vartų, kur tuo metu su savo tėvais gyveno. Autorė dosniai atveria mums nepaprastai spalvingą, savaip keistą, kartais juokingą, kartais skaudžiai dramatišką pasaulį su margaspalve tos aplinkos gyventojų galerija: dėdėmis ir gražuolėmis dėdienėmis, lenkaitėmis panelėmis ir visu pulku „prieštvaninių“ senučių - lenkių ir rusių, kartais įžymių žmonių giminaičių - su visa jų archajiška buvusios prabangos buitimi, katinais, Belgijos nėriniais, „laikinėmis“ pirštinėmis. Kažkas neišpasakytai graudaus yra tuose Gražinos Mareckaitės talentingai nutapytuose žodiniuose senučių portretuose. Gal tai tų senųjų ponių saulėlydis, o gal jų atkaklus kabinimasis už tokio gyvenimo?.. „Dar vienas šešėlis, - rašo G. Mareckaitė, - ir dar,`ir dar vienas. Tai šešėlių procesija, tarsi iš Čiurlionio vizijos, nusidriekė per visą mano vaikystę bei jaunystę ir tiltu nuslinko namo. Kaip parašyta ant vienų ing viečnastį vedančių vartų: „Tu dar svečias, o aš jau namuos... “

 

Autorė siūlo mums susipažinti ne tik su įspūdingais savo vaikystės ir jaunystės kaimynais, giminaičiais ir pažįstamais. Vienas jos knygos skyrelių, pavadintas „XIX amžiuje gimę“, prasideda nuotraukomis - dešimčia portretų. Nežinome tų žmonių vardų bei pavardžių: nei elegantiškų jaunų skrybėlėtų damų, nei išpuoštų mažų mergaičių, nei jaunosios su vestuvine suknele, nei garbingo seno pono ar dailios sutuoktinių poros. Viena aišku, kad šios senos nuotraukos padarytos Vilniuje („Vilna“ - taip skelbia užrašai ant tų fotografijų). Visi jie vilniečiai, vaikščioję tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir mes šiandien, o gal net gyvenę mūsų senuose namuose ir butuose. Jie - mūsų miesto pirmtakai. Veidai jų ne tik nepaprastai gražūs, bet ir dvelkia ypatinga ramybe. Štai koks tas XIX šimtmetis, nesudrumstęs žmonių harmonijos...


Gražina Mareckaitė mums atverčia ir savo šeimos albumą. Pasakodama apie savo vaikystę bei paauglystės metus, autorė sugeba tarsi į šiuos sugrįžti ir naiviai vaikiškomis akimis pamatyti pasaulį ir žmones. Tai - linksmieji, šelmiški knygos puslapiai, nors ir karo dienų, ir pokario sovietinės okupacijos negali pavadinti linksmomis. Tačiau epochos absurdai paauglės sąmonėje gimdė tarsi dvigubą absurdą (istorija su „prispaudėjais“ arba Stalino epochos dainos).


Savo knygoje - būtent toje dalyje, kurią galima įvardyti kaip „šiapus“, vadinasi, už Aušros vartų, - autorė atveria švytintį saulėje, paskendusį vešlioje žalumoje gamtos pasaulį, įspūdingas Vilniaus apylinkes. Visi tie kylantys ir žemyn besileidžiantys kalneliai, slėniai, Belmonto kriokliai, Vilnelės vingiai, Rasų kapinių tyla, Markučių tvenkiniai, Pavilnio „lietuviškos Alpės“ ir jų aprašymas rodo autorės literatūrinę, poetinę žodžio meistrystę. Skyrelyje „Metų laikai“ savo įspūdžius apie išskirtinį Vilniaus apylinkių grožį autorė tarsi kontraforsais paremia ir kitų žinomų žmonių - Jano Bulhako, Tadeuszo Konwickio - įspūdžiais, kurie ir jiems giliai, gal net visam gyvenimui, įsirėžė į širdį.


„Šiapus vartų“ Vilnius sklidinas ramybės, pastovumo, pavaldus tik kosmoso dėsniams ir kintančiai saulės padėčiai. Čia saugu ir jauku. Visai kas kita - „anapus vartų“. Knyga, prasidėjusi lyg ir tradiciniu prisiminimų žanru, staiga ima plėstis istorinėje erdvėje. Nebūtų Gražina Mareckaitė dramaturgė! Čia jau atsiranda sinkopiniai ritmai, dramatiškesnės ir tragiškesnės nuotaikos, istorinių kataklizmų sumaištis, keičiantis okupantų vėliavų spalvoms bei jų karių uniformoms ir primestai „tvarkai“. Laiko koloritas (karo ir pokario okupacijų metai) pateikiamas knygoje per nepaprastai tikslias detales, kurias fiksuoja aštri ir pastabi paauglės akis, - retsykiais naiviai juokingas, bet teisingas. Ta istorinė laiko kaita knygoje pateikta irgi ne be autorės kandaus humoro: per asmenines nuotraukas, po kuriomis štai tokie parašai: „Aš, Lenkijos pilietė, 1939 m. pavasarį...“, „1940 m. pavasarį aš, Lietuvos pilietė...“, „Aš, sovietų Lietuvos pilietė...“, „Keturias vasaras ir tris žiemas vaikščiojau pro Aušros Vartus vokiečių valdžios metais“.


Autorė, kaip Vilniaus žinovė, veda mus miesto gatvėmis aukštyn ir žemyn, pasakodama vos ne kas trečio namo ir jo buvusių gyventojų istorijas. Ir mūsų Miestas šioje knygoje tikrai iškyla visu savo nepaprastumu, nors yra daugelio autorių pieštas, fotografuotas, aprašytas, apdainuotas, net nubraižytas. Gražina Mareckaitė randa Vilniui savų spalvų - jo varpus (ypač įdomi autorės papasakota vieno varpo istorija), žydinčius kaštonus, čia gyvenusių nepaprastų asmenybių likimus.


Be visa ko, Vilnius autorei - tai jos tėvų jaunystės miestas. Subtiliai papasakotas motinos Veronikos Žižmaraitės - mokytojos ir baleto šokėjos mėgėjos, „panelės Gulbės“ - gyvenimas. Ir čia neatsisakoma spalvingų laiko detalių - motinos drabužių spintoje telpa savotiškas prieškario Lietuvos inteligentijos gyvenimo lygis ir atmosfera.


Visu savo išties milžinišku ūgiu iškyla ir tėvo Petro Marecko, lenkų okupuotame Vilniaus krašte atsidavusiai dirbusio mokytojo, figūra. Tuo labiau kad duktė įtraukė į knygą tėvo prisiminimų pluoštą, vaizdžiai atspindintį sudėtingą prieškario metą, daugelio jo bendražygių portretus ir dramatiškus likimus.


Gražinos Mareckaitės knyga skaitoma vienu ypu, vienu prisėdimu, nes parašyta nepaprastai patraukliai, lengvai. Čia vibruote vibruoja įvairios nuotaikos: juokingas paauglystės keistenybes keičia lyriniai, poetiniai nugrimzdimai į praeitį; yra net mistinių istorijų, netikėtų sutapimų. Visa tai - talentingai sukurtos grakščios miniatiūros, kur kiekviena autorės pastebėta detalė sklidina neišpasakytos, prisiekusios meilės Vilniui, rūpesčio Vilniumi, jo būsena, prestižu, noro apsaugoti nuo tų, kuriems visa tai „nė motais“.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20

Versija spausdinimui

Komentarai

ST, 2009-11-27 13:45

Gražinos knygą skaitydamas patiri žmogų formuojančią Vilniaus jėgą. Tik kiek ji šiandien tebėra paveiki tiems, kurie barbariškai teplioja šventas to miesto sienas arba įrioglina "dangoraižius", nužudydami florentietiškai skaidrią gamtos ir miesto darną.

Benas, 2009-11-23 17:55

Puiku, kad yra tokių tikrų žmonių, kaip Gražina, šiame sumautame mūsų laikmetyje, kad atsiranda tokių neišgalvotų, nesumeluotų knygų. Tai palaiko viltį, kad ir žmogaus dvasia, kaip tas mūsų Vilnius, nuolat pakyla virš pasaulio sumaišties ir net griuvėsių.
Sveikinu autorę, dėkoju recenzentei už profesionalų, įdėmų ir geranorišką vertinimą.

Jonas, 2009-11-22 00:17

Tikiu Gražinos Mareckaitės asmenybės jėga, o ir recenzentės rekomenacija tokia, kad jau poryt tą knygą nusipirksiu ir į ją panirsiu. Taip tikiuosi kompensuoti gero teatro ilgesį.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti