Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Grigoravičienė

Kaip parašyti antimeno istoriją

Erika Grigoravičienė
Andrius Erminas. „Vieta Jūsų reklamai“. Menininkų sąskrydis Telšiuose. 1998 m.
Pirmoji „(ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorija“ atrodo pakankamai išsami, kad kartu būtų ir paskutinė. Jos sudarytojai – ne iš tų, kurie taupo žodžius.

Refleksijos beieškant

Monika Krikštopaitytė
Vygantas Paukštė. „Plauna galvą“. 1999 m. Iš Modernaus meno centro archyvo
Kadangi politikai daugiau nei kultūros bendruomenė viešai kalba apie kultūros įvykius, „7 meno dienos" nusprendė inicijuoti diskusijos pradžią apie Modernaus meno centrą tarp dailės profesionalų.

Kieno nuotraukos?

Erika Grigoravičienė
Tomo Pabedinsko knyga (išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010 m.) - iš tų, kurios užduoda daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų.

Formali savikritika

Erika Grigoravičienė
Parodos „Formalizmas: nesėkmės“ ekspozicijos fragmentas. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotrauka
„Formalizmas: nesėkmės“ beveik tiesiogine prasme pribloškia, nes čia pusę didžiosios salės užima vienas milžiniškas objektas – oro pripūsta pagalvė, kone siekianti lubas, o palei ilgąsias sienas vien dėl savo išsipūtimo palikusi tik šiek tiek vietos žiūrovams praeiti. Pagaliau nuobodžiaujantiems ŠMC lankytojams ir amžinai burnojančioms viduriniosios kartos kritikėms suteikta proga pamatyti kažką išties įspūdingo, jusliškai patirti realioje ar virtualioje kasdienybėje neaptinkamą dirbtinę „stichiją“, tobulos formos „meno, mokslo ir technikos stebuklą“, kurį aprašyti galima įvairiausiais būdais – nuo fenomenologinių ar semiotinių interpretacijų iki fikcinių pasakojimų.

Paminklai nužudytiesiems

Erika Grigoravičienė
Kęstutis Grigaliūnas. „754 veidai“. 2009 m. Fragmentas
Kęstučio Grigaliūno parodą „Apie Meilę“ sudaro „130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 veidai“ - žmonių, nužudytų Vilniuje 1944-1947 m. ir užkastų Tuskulėnų masinėje kapavietėje, taip pat sovietmečiu išleisto Cicerono veikalo „Tuskulo pašnekesiai“ rusų kalba turinys (pieštuku lietuviškai užrašyti skyrių pavadinimai: „Apie drąsą mirties akivaizdoje“, „Apie skausmo pergalėjimą“, „Apie užuojautą skausme arba nelaimėje“, „Apie aistras“, „Apie savaiminę dorybę“), Severino Vaitiekaus monografijos „Tuskulėnai: genocido aukos ir budeliai“ (2002) įžangos puslapis bei trumpas (Laisvydės Šalčiūtės) tekstas apie meilės Tėvynei sąlygą - meilę artimam.

Kentauras renkasi

Erika Grigoravičienė
Evaldas Jansas. „Graužk morką“. 2007 m
Kuruojant naujausią Evaldo Janso parodą, mano užduotis tebuvo išklausyti menininką, ką jis norėtų rodyti, ir parašyti parodos komentarą: „Evaldas Jansas (g. 1969) studijavęs (VDA 1988-1995) tapybą ir nuo jos pradėjęs, vėliau kūręs objektus (Puokštė mylimai, 1995), instaliacijas (Užkulisiai ir scenos 1998), performansus (Savo sultyse 1998) ir literatūrą (Odė rutinai 2000), priklauso pirmajai kartai šiuolaikinių Lietuvos menininkų, tradicines dailės rūšis iškeitusių į vaizdo kamerą, kitaip tariant, meną - į gyvenimą. Tarp jo performansų dokumentavimo (Tramdymas 1997, Suklastotos dokumentacijos antropologija: smurtas 2004), videomeno ir eseistinės dokumentikos filmų (Manija: linkėjimai 1997/98, Kūnas ir siela 2000, Dūjis 2001, Būti išstatytam 2006) nėra aiškios skirties. Pastarąjį dešimtmetį menininkas garsėjo būtent savo filmais, dažnai pristatomais tarptautiniuose trumpų filmų festivaliuose. Po ilgokos pertraukos Evaldas Jansas sugrįžta prie tapybos - nepamainomos vaizduotės procesų įkūnijimo priemonės...“ Čia galėjau ir sustoti, nes manau, kad tapybos vaizdų iš esmės neįmanoma aprašyti, jie neišverčiami į žodžius, tegalima tik priartėti prie jų užuolankomis, kurios visada glaudžiau susijusios su kitais tekstais, o ne paveikslais.

Šalčiu per meną

Paulina Pukytė
Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka
Apie filmo peržiūrą Nacionalinėje dailės galerijoje kalbasi Paulina Pukytė ir Erika Grigoravičienė

Tinklo aidas

Erika Grigoravičienė
Saul Steinberg. „Be pavadinimo“. 1964 m. Iš W.J.T. Mitchello knygos „Vaizdo teorija“ (1994)



« Atgal

Kiti raktiniai žodžiai