Aistros kūrybai pašaukta
Ingrida Armonaitė. M.Raškovskio nuotr. Pasklaidžius koncertinių sezonų tvarkaraščius, įsigilinus į žanrinę ar stilistinę programų sandarą, solistų paliekamus kūrybos pėdsakus, kyla visokių minčių ir lūkesčių. Kaip norėtųsi, kad visada būtų ir išliktų bent keletas muzikos atlikėjų, kurie (tegu šiandien gal įvardijami kaip „baltos varnos“) nepasiduotų primetamiems pragmatiškos vadybos dėsniams ir eitų pasirinktu nelengvu, bet kūrybiškai ir juos, ir publiką inspiruojančiu keliu. Kuriems parengta koncerto programa vis dar būtų siekiamybė brandinti savąjį pasaulėvaizdį, o ne noras įtikti margos publikos skoniui. Kuriems sąžinė būtų ne tik gyvenimo, bet ir kūrybos sferą apimanti vertybė. Kuriems vertybinis principas būtų svarbesnis už patogią ir visiems priimtiną laikyseną. Be abejonių, toks kelias nelengvas, tačiau jis lemia realizuoto kūrybinio gyvenimo tikrumą, nedidelį ištikimų bendraminčių būrį, sąžiningai surašytą meninės istorinės patirties puslapį.
Žinoma, tokių muzikos atlikėjų yra, ir neprarasdami meninio įkarščio jie tolydžio kuria ir brandina tai, kam jaučiasi pašaukti: rengia rečitalius, daro įrašus radijo fondams bei kompaktinėms plokštelėms, redaguoja naujausią lietuvių kompozitorių kūrybą ir groja šių kūrinių premjeras, o vėliau rūpinasi tų kūrinių išlikimu, skambėjimu viešojoje erdvėje. Viena tokių atlikėjų – smuikininkė Ingrida Armonaitė, nuo 1987 m. pradėjusi savarankišką...
|
Ar atgaivinsime tradiciją?
Inesa Linaburgytė (Aldona) operoje „Lietuviai“. 2009 m. Nuotrauka iš LNOBT archyvo Vasario 15-ąją Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuskambėjo Amilcare’s Ponchielli opera „Lietuviai“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“. Koncertinį operos atlikimą teatras dedikavo Vasario 16-ajai – Valstybės dienai.
Operos teatrinis pastatymas (režisierius Jonas Jurašas) buvo sukurtas 2009-aisiais tuomet vienintelį kartą vykusiam Vilniaus operos festivaliui ir dukart parodytas Trakų pilies kieme, galbūt kaip tam tikra alternatyva šioje erdvėje ne vienus metus skambantiems Vytauto Klovos „Pilėnams“. Į LNOBT sceną „Lietuvių“ nesiimta perkelti, nes tai reikštų iš esmės naują pastatymą, o tam šiuo metu teatras nėra pasirengęs. Tad buvo pateikta gražaus itališkojo bel canto...
|
LNOBT scenoje – miuziklas „Kandidas“
Vytautas Juozapaitis per „Kandido“ repeticiją. Nuotrauka iš LNOBT archyvo „Kandidas, arba optimizmas“ – taip vadinosi XVIII a. prancūzų mąstytojo Voltaire’o satyrinė novelė. 1956 m. Niujorke, Brodvėjuje, įvyko Leonardo Bernsteino miuziklo „Kandidas“ premjera. 2012 m. kovo 2 ir 3 d. šis miuziklas pirmą kartą nuskambės Lietuvoje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kodėl miuziklas, kodėl „Kandidas“? Pasak naujojo pastatymo muzikos vadovo Martyno Staškaus, ironiški Voltaire’o teiginiai apie jo laikų politiką puikiausiai tinka ir mūsų lietuviškajai realybei. Pagal autorių sumanymą kalbiniuose miuziklo intarpuose galima laisvai improvizuoti, tad galbūt išgirsime įdomių minčių apie dabartinę Lietuvos politiką. Juolab kad tekstus į lietuvių kalbą vertė ir truputį „aktualizavo“ rašytojas Herkus Kunčius.
...
|
|