Žinoma, tokių muzikos atlikėjų yra, ir neprarasdami meninio įkarščio jie tolydžio kuria ir brandina tai, kam jaučiasi pašaukti: rengia rečitalius, daro įrašus radijo fondams bei kompaktinėms plokštelėms, redaguoja naujausią lietuvių kompozitorių kūrybą ir groja šių kūrinių premjeras, o vėliau rūpinasi tų kūrinių išlikimu, skambėjimu viešojoje erdvėje. Viena tokių atlikėjų – smuikininkė Ingrida Armonaitė, nuo 1987 m. pradėjusi savarankišką atlikėjos kelią ir jau 25 metus neabejojanti savo pasirinkimu. Visada labai reikli kitiems, bet ypač – sau. O tam reiklumui plėtotis tenka labai plačioje erdvėje – koncertinėje ir pedagoginėje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje). Ir abi jos smuikininkei visada buvo lygiavertės – tai, ką ji nuveikia scenoje, kokį yra subrandinusi meistriškumo ir kūrybos laipsnį, visokeriopai pripildo ir jos pedagoginę veiklą. O paskaitos ar pamokos alsuoja intensyvumu ir prasmingai išgyventa kiekviena minute taip, kaip ir scenoje.

Ko gero, Ingridos Armonaitės, kaip muzikės, biografija atspindi visa tai, ko iš būsimo atlikėjo nuo mažumės reikalauja ši profesija. Vienuolika metų, praleistų Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, specialybės mokantis pas Tadą Šerną, mamą smuiko pedagogę Emiliją Pilotaitę-Armonienę, pas Viktorą Radovičių, galop pas Raimundą Katilių. Penkerius metus truko studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, prof. Igorio Bezrodno klasėje. Dar dvejus metus ji stažavosi šios aukštosios mokyklos asistentūroje pas prof. Valerijų Klimovą. Per 18 mokymosi ir studijų metų nuo pat vaikystės įgūdžiai lavinti ir konkursuose, tarp kurių didžiausias laimėjimas – pirmoji premija 1985 m. Zagrebe, tarptautiniame V. Humlo smuikininkų konkurse.

Ingridos Armonaitės, kaip savarankiškos smuikininkės, biografija tęsėsi įvairiais koncertinio gyvenimo parametrais – gausėjo aplankytų koncertinių salių, festivalių, griežta keliuose kameriniuose ansambliuose, o viename jų – Armonų trio – smuikininkė nuolat groja ligi šių dienų. Gausėjo, žinoma, ir Ingridos Armonaitės repertuaras, kuris šiandien yra pasiekęs įspūdingą apimtį: vien koncertų ar kitokio žanro stambių kūrinių smuikui ir orkestrui ji parengusi per 30, jos repertuare rastume daugiau kaip 20 sonatų smuikui, keliasdešimt miniatiūrų, bemaž 40 partitūrų kameriniams ansambliams. Siekiant aprėpti mastą, skaičių raiškos neišvengsi, bet aišku viena – ši raiška ir jos didinimas niekaip neatspindėtų Ingridos Armonaitės giluminio siekio. Kaupdama repertuarą su pagrindiniais scenos partneriais pianistais Larisa Lobkova, Aušra Banaityte, Leonidu Dorfmanu, Indre Baikštyte, savo meistriškumą bei kūrybinę logiką ji pirmiausia gludino įsiklausydama į skirtingų stilių autorių muziką, ieškodama įvairiausių galimybių pilnaverčiam dialogui. O suradusi formavo savo, kaip atlikėjos, individualų braižą, nekopijuojantį, neimituojantį, tarpstantį savojo meninio skonio diktuojamame repertuare. Todėl natūralu, kad interpretuotos muzikos gausybėje Ingrida Armonaitė, kaip menininkė, sutiko tuos kompozitorius, su kurių partitūromis mezgėsi ypatingas kūrybinis rezonansas, neišsemiamas per vieną koncertą, o įpareigojantis visą gyvenimą išsaugoti tą ryšį. Į šią Ingridos Armonaitės „kompozitorių draugiją“ įeitų Sergejus Prokofjevas, Dmitrijus Šostakovičius, Eduardas Balsys, Alfredas Schnittke, o su savo smuiko sonatomis – ir Maurice’as Ravelis bei Cesaras Franckas. Šios „draugijos“ narių galima būtų vardyti ir daugiau, o ir natūralu, kad tolydžio kuriančios ir pirmyn einančios smuikininkės kelyje jų vis pasipildo.

Ingridos Armonaitės kūrybinės veiklos raida neatsiejama nuo vertybinių ir žmogiškų įsipareigojimų, apie kuriuos smuikininkė nuolat mąsto. Pasitelkime jos žodžius: „Labai svarbu išsiugdyti vidinę atsakomybę bei tokias jausenas kaip aistra kūrybai, estetinis dorumas, kurie neleistų aklai paklusti mados impulsams, nuogam demonstratyvumui ir kartais drastiškam meno prekiškumui. Tas beatodairiškas pataikavimas savajam ego. Taip, neva juokaujant, pasineriame į savo estetinių grožybių pokštą, fejerverką. Tarsi persikūnijame (patys!) į grožį ir estetiką, o ne tarnaujame grožiui, estetikai. (...) Taigi, kai kultūra gan grubiai orientuojama į ego demonstravimą, prarandamas siekis, ryžtas pažinti, stebėtis, ieškoti, vadinasi, kurti.“

Vasario 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje, diriguojant Modestui Pitrėnui, koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vėl išgirsime griežiant Ingridą Armonaitę. Ji interpretuos Alfredo Schnittke’s Pirmąjį koncertą smuikui ir orkestrui.

„7 meno dienos“ Nr.8 (976), 2012-02-24