Nostalgija, DADA ir konstruktyvizmas
Žilvinas Kempinas. „Tūba“. 2009 m. Laikai pasikeitė. Dar ne taip seniai į Veneciją dardėdavom autobusais - kokias tris dienas, pakeliui sustodami Bratislavoje ar Vienoje. Ištindavo kojos, įskausdavo kaklas, nebenulaikantis galvos, ant sėdynių prikrisdavo duonos, dešros ir sūrio trupinių, ištverti šiek tiek padėdavo alkoholis. Nakvodavom kokiame nors pigesniame viešbutyje ne Venecijoje, tad kiekvieną vakarą reikėdavo nepražiopsoti paskutinio laivo ir autobuso.
Dabar suskridome lėktuvais - kas iš Rygos, kas iš Londono. Iš Marco Polo oro uosto laiveliu atplaukiame tiesiai į San Marco aikštę, o iš ten - tik keli žingsniai iki trims dienoms išsinuomoto buto. Jokių tvarkaraščių, jokių laukimų. Štai kaip atrodo laisvė, nusipirkta už šiek tiek daugiau pinigų.
Šįkart nusprendžiau nemėginti aprėpti Venecijos bienalės visumos – vis tiek to padaryti niekad nepavyksta. Galbūt pirmiausiai dėl to, kad...
|
Užuominų kolekcijos
Kino plakatas Singapūro paviljone. U. Gutauskaitės nuotr. 53-ioji Venecijos bienalė, kurią kuravo Danielis Birnbaumas, pavadinta „Konstruojant pasaulius“ („Making Worlds“). Skamba beveik modernistiškai, kone senoviškai, ir neįsigilinus atrodo, kad tokiai parodai tiktų bet koks kūrinys.
Tačiau gilinantis į kuruotą parodą Arsenale ir bienalės žiuri išskirtų menininkų darbus aiškėja konkretesnės „pasaulių kūrėjų“ intencijos. Neužtenka atvežti įspūdingą garsaus menininko kūrinį ir tobulai jį išeksponuoti pritrenkiančioje (arba banalioje) erdvėje. Reikia sukurti netikėtą intelektualinių, meninių, buitinių, kinematografinių, erotinių užuominų kolekciją, kur po pažįstamu daiktų paviršiumi kiekvienas galėtų rasti vis naujus...
|
Ne be pagrindo
Marta Vosyliūtė. „Šeštasis jausmas“. 2009 m. L. Ausylos nuotrauka Labiausiai vertingos man atrodo parodos su pagrindu. Ir kūriniai, kurie kilo iš norėjimo, reikėjimo, žinojimo, vidinio dugno ar durų, kad ir iš skaudamo šono ar labai juokingo kutenimo. Svarbu, kad ne iš oro, orumo, ne dėl kultūrinių mainų, šlovingos praeities atminimo, gero įtakingo žmogaus patarimo ar iš projekto, programos, kitokio popieriaus ar kokios nors didžios, realiai nieko nereiškiančios idėjos. Tiksliau, be pagrindo.
Simone de Beauvoir „Antrąją lytį“ rašė ne kultūros sostinės proga, o dėl to, kad suabejojo, ar gana yra tiek, kiek duodama, gal galima pasiimti daugiau. Dėl to, kad tai, kas įdedama į žodį „moteris“, nesutampa su jos savęs ir pusės žmonijos suvokimu. Šiai prancūzų filosofei ir rašytojai skirta konferencija „Feminizmas ir filosofija“ (organizuota Europos humanitarinio universiteto Lyčių tyrimų centro drauge su Kultūros, filosofijos ir meno...
|
|