Motinos lėlė (dublis) iš Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Jūratė ir Kastautas“ (valdo Olga Pocevičiūtė). Nuotrauka iš teatro archyvo
Spalio 16 d. vakarą Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje susispietęs žiūrovų būrelis stebėjo toje pačioje erdvėje rodomą lėlių ir plastikos vyksmą „Jūratė ir Kastautas“ – bendrą poetės Daivos Čepauskaitės, lėlininko Vitalijaus Mazūro, kompozitoriaus Fausto Latėno ir penkių „Lėlės“ teatro aktorių kūrinį.
Įvairūs lietuvių liaudies pasakos apie našlaitę Elenytę ir Joniuką avinuką variantai Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo statomi ne kartą. Vienas pirmųjų šios pasakos pastatymų - dar 1976 m. mūsų lėlių teatro meistro Vitalijaus Mazūro sukurtas spektaklis „Avinėlio teismas“ pagal poeto Marcelijaus Martinaičio pjesę. Tuomet spektaklis buvo vertintas prieštaringai...
aš veidrody matau / išartą žemę / ir juodvarnių pulkus / ir slieką ilgą / ir dar ilgesnį gandro kaklą / ir varlę mirštančią / ir medį žydintį / aš veidrody matau / pasaulį visą / negrįžtantį. O lekiantį / taip greitai pro mane / aš veidrody matau / savo minčių / miražą
Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklio „Bitė Maja“ programėlė prasideda vokiečių rašytojo Waldemaro Bonselso citata: „Visuose gyvuliuose kaip ir žmonėse esti, kad atskiri būdai negali prisitaikyti prie bendrų papročių, ir reikia būti atsargiam ir rimtai ištirti dalyką, prieš juos pasmerkiant. Ne visada tai pasileidimas ar prasimanymas, bet dažnai tūno tokiame neramume pasiilgimas aukštesnio ar geresnio už tai, ką kasdieninis gyvenimas duoda.“