„Nepaklusnieji“ įgarsina Ch. Chaplino „Mažylį“. S. Skjervoldo nuotrauka Po poros metų pertraukos atostogų vėl leidausi į „Nepaklusniųjų žemę“. Magėjo kartu su „Nepaklusniaisiais“ patirti neformalų bendravimo su muzika, garsų ir aplinkos harmonijos džiaugsmą. Smalsu darėsi, kas naujo tos žemės padangėje, kokiomis mintimis čia kvėpuojama, nuo kokių teršalų vaduojamasi.
„Nepaklusniuosius“ teko pažinti nuo pirmo festivalio, po jo spėti ir stebėti, kur link kelių entuziastų sumanyta „Nepaklusniųjų žemė“ suksis, kaip skleisis „muzikos, kaip dvasios ekologijos“, tema. Šiemet pagavau save festivalį lyginant su pirmuoju, po atotrūkio viskas atrodė gaivu ir nauja kaip anuomet. Kai kas pakitę, kai kas nuosekliai plėtojama, bet visa alsuoja jau pažįstamu entuziazmu kažką (nuo ko pasaulis taptų švaresnis ir gražesnis)...
|