Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 19 (941), 2011 gegužės 13 d. > Dailė > Atvaizdo prigimtis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Atvaizdo prigimtis


„Pierre Leguillon pristato Diane Arbus: retrospektyva spaudoje, 1960–1971“ Šiuolaikinio meno centre


Eglė Juocevičiūtė

Share |
Žurnalas „NOVA“. 1969 m. spalis, straipsnis „Žmonės, įsitikinę, kad jie panašūs į kitus“ © 1969 The Estate of Diane Arbus, LLC
Kai sužinojau apie šią Diane Arbus skirtą parodą, mane šiek tiek nustebino vietos neatitikimas ar, tiksliau, institucijos, kurioje ji bus rodoma. Pavadinimas nuskambėjo dailėtyrininkiškai-muziejiškai.


Bet kuris tyrimas apie XX a. atsiradusį reiškinį prasideda nuo atitinkamo laikmečio laikraščių ir žurnalų vartymo. Bandoma atsekti aktualijas ir susidėlioti tam tikrą kasdienybės istoriją tam, kad tiriamąjį reiškinį būtų galima įdėti į tinkamą tuometės reikšmės ir vertinimo lentynėlę. Dažnai tai būna pati įdomiausia tyrimo dalis, kai pasineri į kitokio mąstymo ir tau vienam šiuo metu žinomų, seniai pasenusių aktualijų pasaulį. Šiame tyrimo etape nuolat tenka kovoti su nostalgijos nepatirtiems laikams jausmu, nes labai greit ima atrodyti, kad „tuomet“ viskas buvo daug šauniau ir mieliau.

 

Žinodama šį jausmą, maniau, kad puikiai suprantu, kaip Pierre‘o Leguillono galvoje gimė parodos idėja. O ir jis pats, vesdamas ekskursiją per parodą, užsiminė, kad kai kurios nuotraukos, kurias dabar žinome kaip kultines menines Diane Arbus fotografijas, į meno pasaulį atėjo iš spaudos. Čia jos, pateiktos originaliame žurnalo puslapyje su herojaus pavarde, istorija ir fotografavimo aplinkybėmis, tampa realesnės ir artimesnės. O tai reiškia, aktualios ne vien estetiškai, bet ir socialiai, asmeniškai. Tų istorijų, šalia fotografijų išspausdintų žurnaluose, vertimai ir santraukos sudėti į konteksto paaiškinimo bukletą, kurį gali pasiimti prieš įeidamas į parodą (įdomu, ar jie visada taip užslėpti?) ir be kurio paroda ne iki galo paveiki. Tačiau jame nėra fotografijų reprodukcijų, tad leidinys neinformatyvus be parodos. Vadinasi, tai nėra bukletas, skirtas informuoti apie dailėtyrininko nuveiktą klasifikavimą, katalogavimą ir nėra vertas išsaugoti jį ateities kartoms. Šis bukletas, skirtas naudoti parodoje, vaizdui ir tekst atskirti, juolab kad retas kuris perskaitė nuo pradžios iki galo istorijas žurnaluose, pakabintuose ant sienų. Tie tekstai tapo vaizdu. O kad kontekstas neišnyktų, sudarytas bukletas be vaizdų, todėl tekstas išlieka tekstu ir gauna visą įmanomą dėmesį.

 

Suabejojusi „paprastuoju dailėtyriniu“ priėjimu prie reikalo, iš naujo perskaičiau parodos pavadinimą. O juk jame Leguillono pavardė tokia pat svarbi, kaip ir Arbus. „Kadist“ meno fondo, kuriame ši paroda 2008 m. pradėjo savo kelionę per Europos parodų centrus, interneto puslapyje jis yra pristatomas kaip menininkas, kuris projektus įgyvendina kuruodamas ir rašydamas. Kaip rašytojas jis reiškėsi vieno puslapio recenzijoje „Sommaire“ (35 numeriai nuo 1991 iki 1996 m.) ir bendradarbiaudamas su „Journal des Arts“, „Art press“ ir „Purple“, pastarajame 2002–2004 m. turėjo skiltį „Calme plat“ („Mirtina ramybė“ arba „Ramus plokščias“) apie spausdintus objektus. O jo kuravimo projektai apmąsto atvaizdo, kaip tariamai objektyvaus dalyko, cirkuliavimą. Projekte „Diaporama“ (Skaidrių rodymas, 1993–2009, http://www.diaporama-slideshow.com) jis narstė pranešimo su vaizdais skaidrėse santykį. Per paskaitas ar konferencijas skaidrės su tam tikrais atvaizdais naudojamos sakomam tekstui iliustruoti.

 

Leguillonas teigia, kad būtent menotyros pranešimai, jų naudojamos nufotografuotų meno kūrinių skaidrės (lyg objektyvus būdas atvaizduoti meno kūrinį) pakišo jam mintį apie atvaizdo prigimties ir cirkuliavimo tyrimus. Pirmosios „Diaporamos“ buvo būtent apie tai: to paties meno kūrinio fotografijos skirtingose vietose (skirtinguose muziejuose, galerijose), skirtingu rakursu (bendras vaizdas, detalus vaizdas). Vėliau meno kūrinių fotografijos užleido vietą kelionių fotografijoms ar tiesiog vaizdams, kurie Leguillono numatytomis sąsajomis, jungiami tarpusavy su fonine muzika ar citatomis, kuria nežodinį pasakojimą. Projektas „Ekrano pažadas“ („La promesse de l’écran“, 2007) dedikuotas ekrano periferijai. Projekcijos šviečiamos ant specialiai sumontuojamo baro, už kurio, vos projekcijai pasibaigus, atsiranda pats Leguillonas ir ima darbuotis kaip barmenas. Kiekviena nauja ekspozicija yra kitokia, kaip ir „Diaporamos“. Kiekvienoje iš jų galima pamatyti kažką naujo, tai, kas būdamas oficiozo paraštėse, nežinia kokiu stebuklingu būdų pateko į „didįjį ekraną“, ar, tiksliau, į didįjį diskursą, ir savo atsiradimu praplėtė oficiozą. Pavyzdžiui, 2010 m. rudenį Ženevos modernaus meno muziejuje MAMCO „Ekrano pažado“ ekspozicijoje buvo rodoma ne tik Leguillono sumontuota skaidrių seka, bet ir 1972-aisiais vykusi Jacques‘o Lacano paskaita, išdėlioti vaizdai iš 7-ojo dešimtmečio Niujorko reklamos novatoriaus Billo Bernbacho kompanijų, Walkerio Evanso ir D. Arbus fotografijos iš žurnalų.

 

Šis Leguillono veiklos nupasakojimas svarbus tuo, kad parodo jo susidomėjimą vaizdo ir teksto galimybėmis, beatodairišku mūsų pasikliovimu vaizdais ir jų nenuspėjamu keliavimu. Kaip menininkas per ekskursiją minėjo, prieš keletą metų per Europą keliavo San Francisko modernaus meno muziejaus parengta Arbus retrospektyva, kuri neužsuko į Prancūziją. Tad jam, norinčiam pamatyti Arbus darbų, neliko nieko kita, kaip tik susirinkti jos retrospektyvą pačiam. Tam puikiai tiko spaudos fotografijos. Leguillono teigimu, Arbus tardavosi su žurnalų dizaineriais, kad jos fotografijos nebūtų karpomos, performatuojamos. Gautą iš žurnalo užsakymą panaudodavo savo interesams ir didžiulio tiražo leidiniuose nagrinėjo visuomenės paraštes. Todėl visi šie ŠMC ant sienų sukabinti žurnalai yra autoriniai Arbus darbai, tik paskleisti menininkui nesuvokiamu tiražu.

 

Parodos buklete pabrėžiamas tikslas – „ne pademonstruoti nostalgiją 7-ojo dešimtmečio spaudai, nors jos kokybė išties puiki. Greičiau tai klausimai sau: kaip pateikti informaciją dabar, kai spauda susiduria su būtinybe išrasti savo formą ir ekonomiką iš naujo? Kaip forma ir turinys gali perteikti mintį, nesvarbu, ar spaudinio puslapyje, ar ekrane“. Tad D. Arbus yra fotografė menininkė, padariusi įtaką jau kelioms fotografų kartoms, įtvirtinusi fotografuojamojo „išprievartavimo“ strategiją, kai žmogus fotografuojamas tol ir taip, kad fotografijoje atrodytų ne toks, kaip nori jis pats, o toks, kaip nori fotografas. Tačiau paroda ne apie tai. Man atrodo, kad paroda yra apie atvaizdo prigimtį, jo atsiradimą ir unikalumą, kurio skaitmeninėje eroje visai nebesuvokiame. Apie konkrečias atvaizdo atsiradimo aplinkybes, kurias atkirpus nuo vaizdo, jis tampa ženklu, metafora ar logotipu.

 

Alternatyvi, įvietinta šio teksto ir parodos išvada galėtų būti tokia: galime pradėti laukti Antano Sutkaus („Tarybinė moteris“), Algimanto Kunčiaus („Kultūros barai“), Viliaus Naujiko („Mūsų gamta“) ar Romualdo Rakausko („Nemunas“) spaudos fotografijų parodos. Juk, pasak fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės („Gimę savo laiku“, „Literatūra ir menas“, 2008 11 07), tuo pačiu metu, į kurį nusikeliame D. Arbus parodoje (1968 m.), šių keturių autorių parodos atsiradimas Lietuvos dailės muziejuje reiškė, kad fotografijos menas Lietuvoje buvo pripažintas ir atskirtas nuo fotožurnalizmo. Tačiau, kaip žinia, menininkams jau seniai nebeįdomu būti vien mene ir vien juo misti. Norisi (tikėti) ir rasti būdus, kaip menas valdo pasaulį. Vaizdai spaudoje yra pagrindinis įrankis. Tad laukiam parodos.

 

Paroda veikia iki gegužės 22 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilniuje)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.


„7 meno dienos“ Nr.19 (941), 2011-05-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

SEmvHsnrTMAEbqBop, 2012-01-08 16:39

Short, sweet, to the point, FREE-exactly as infaormiton should be!

rmPqOLEogwdlhKHNt, 2011-06-23 20:58

You really saved my skin with this inforaimton. Thanks!

valio, 2011-05-15 13:52

puikus tekstas, smagu kad pasigilino ir į kontekstą pasižvalge ir anlizes yra.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti