Didžioji mūsų kultūros mašinerija, rinkdamasi pavardes ir nustatydama kitus, yra panašesnė į statistikos skaičiuotuvą. Kur funkcijos atspindėti ar neatspindėti nustatytos tokia seka: dažnai minimas, vadinasi, žinomas; žinomas, vadinasi, geras; geras, vadinasi, atspindėti. Nors „Youtube“ ir „Google“ dažnumo kriterijaus vertingumą seniausiai paneigė, dideles ir vangias mašinerijas ne taip jau lengva pakeisti. Tai užtrunka, jei apskritai įvyksta. Galų gale meną mylėti ir jam atsakingai atstovauti yra du labai skirtingi dalykai. Kažkas turi rūšiuoti. Darbas toks. Iš tų menininkų, kuriuos jau žinai, gali atsirinkti tuos, kurie tinka. Iš tų, kurių nežinai, negali. Tų pačių pavardžių kartojimasis, net jei jų didžioji dalis ir asmeniškai brangi, kažkuriuo metu pabosta. Imi svajoti apie posūkį, kampą, kitaip tariant, netikėtumą. Net neabejoju, kad tarybinės dailės laikotarpyje netikėtumų apstu, nes jis kažkaip labai atsargiai ir tik iš paviršiaus čiupinėjamas. Daug kam dar labai skaudi tema. Iš studijų liko įspūdis, kad šiame etape buvo tik forma. Na gal dar motyvai. Apie temas kalbėta labai aptakiai, mat jos - didžiausias kompromisų ir psichologinių špagatų skaudulys. Galų gale - daugiau mažiau vienodos. Net ir dabar jaučiu, kad taip grubiai apibendrindama kažką skaudinu. Galime grįžti prie formų, nes to meto tapytojai apibūdinami formaliai: Gudaičio potėpis, Veiverytės mastelis, Surgailio deformacijos, Stasiulevičiaus abstrahavimas ir t.t. Tačiau, mano galva, pats įdomumas turbūt prasidėtų šio laikotarpio kūrinius panarpliojus turinio, temų aspektais. Turto peržiūrėjimas iš esmės. Dar dabar aidi Alfonso Andriuškevičiaus suręstos parodos „Mitas lietuvių tapyboje“ šlovė. Laikas gal ir ne tas, bet pjūvis tas - leidžiantis bent kiek apeiti skaičiuotes dėl hierarchijos ir leistis į nuotykius. Daug įdomių posūkių žada neseniai parengta didžiulė paroda Vienos moderniojo meno muziejuje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“, kur atranka vykdyta irgi ne pagal žymumą, o pagal temos pjūvį. Joje atsidūrė ir Galinos Petrovos drobė „Moterys, valančios žuvis“ (1969).

Galina Petrova-Džiaukštienė nebuvo tiek dažnai minima, kad jaunesnė karta ją gerai žinotų kaip Stasiulevičių. Ir atkūrus Nepriklausomybę netapo aktuali, nes netapė palūžusių ir kankinamų figūrų kaip Valentinas Antanavičius ar Vincas Kisarauskas. Ji įstrigo tarybinės dailės paraštėse. Ir neišniro iš pogrindžio kaip Juzefa Čeičytė (1922) ar Kazė Zimblytė (1933) naujoje, abstrakciją įteisinusioje šviesoje. Ko gero, ir toliau vis mažiau žinotume ir negalėtume susidaryti nuomonės apie jos kūrybą, jei nebūtų pasirodžiusi šiuo metu Vilniaus kongresų rūmuose veikianti, Juškaus galerijos inicijuota, Laimos Kreivytės kuruota, gana išsami menininkės tapybos paroda.

Nesunku pastebėti, kad šiai tapytojai, kaip ir kitiems jos kartos atstovams, rūpėjo formos eksperimentai. Ji yra išmėginusi įvairias stilistikas, kurias atpažintume kaip panašias tai į Gudaičio, tai į Amedeo Modigliani, tai į Kisarausko, tai į jos vyro - Silvestro Džiaukšto.

Traukti iš nyrančios į užmarštį vyrų istorijos moteris veikėjas - žinomas feminisčių triukas (9-ojo dešimtmečio kanono revizija Vakarų dailėje). Jau žinoma ir kuo tai baigiasi - ištrauktosios įrašomos į tą pačią istoriją, nurodant, į ką jos yra panašios. Ką gi, apie Petrovą-Džiaukštienę galime sakyti: o ji panaši į Džiaukštą. Toks žiūrėjimas mums papasakotų, kas anuomet buvo vertinama ir laikoma autoritetu. Kitaip tariant, kitu kampu atskleistų bendresnį kontekstą. Tačiau galima atlikti ir visai kitus žiūrėjimo pratimus. Pavyzdžiui, galima pasidairyti kažko, ko autoritetai neturi ir turbūt niekada nenutapytų.

Iš dabarties konteksto žvelgiant labai įdomi atrodo 1974 metų drobė „Gulinti“. Vaizduojama moteris guli panašiai kaip ir visos dailės istorijos Danajos - ant šono. Net dabar žurnalų dievaitės dažnai fotografuojamos šia poza, mat taip grakščiausiai išlinksta liemuo, dailiai apsitempia dubuo ir viena kitą paremia koketiškai pūpsančios krūtys. Tačiau Galinos vaizduojama nuogalė visai ne viliokė. Nesakau, kad nepatraukli, bet tiesiog ne apie tai. Ne apie vyro akies viliojimą. Ji labiau panaši į nusiplūkusią motiną, dvasiškai palūžusią po ilgos kovos. Apie tai byloja kūno sunkumas, nepozavimas, o ne gimdyviškas dubuo, stambios pėdos ir nekoketiškai suvelti plaukai. Kompozicija žaidžia atmintimi tik niuansais nutoldama nuo ikonų, bet šių detalių nepakaktų. Paveikslas taip ir liktų tiesiog moters akto studija, jei ne tas radijo aparatas greta. Viskas kaip mat tampa dar sudėtingiau. Radijas gali reikšti ir buitį, ir žinią. Gal net prieštaringąjį tarybinio žmogaus pasaulėvokos šaltinį. Kortos taip ir liks neatskleistos. Ko ji klauso? Kodėl taip nusigalavo? Aišku viena, kad antklodės „nukirsta“ koja, ranka pridengtas veidas, drovumą atmetęs kūnas byloja kažkokią ribinę būseną. Ir kaip su visu tuo susijęs radijas? Akivaizdi vidinė drama. O paveikslas iš pirmo žvilgsnio atrodė toks paprastutis...

Dar įdomiau pasidaro, jei „Gulinčiąją“ sugretiname su to paties Silvestro Džiaukšto kritusiais garsiuosiuose paveiksluose „Aktyvisto mirtis“ (1969) ir „Šūviai iš miško“ (1972). Ne pagal tai, kas geriau rentė kompoziciją (užteks apie tas formas), o už ką ir kaip krintama. Ir Petrovos, ir Džiaukšto gulintieji apie pažiūras nebepapasakos. Aplinkybės nežinomos. Tačiau vyras (vyro tapytas), nors tarsi ir vienišas krituolis, guli kažkaip viešai, atstovauja kažkam didesniam. O Galinos įsikniaubėlė - pati sau, visai neviešai (gal per radijo aparatą išgirdo apie aktyvisto mirtį ar šūvius iš miško). Sakytum, jei nežinočiau klišių (vyriška - vieša, moteriška - privatu), gal traktuočiau kitaip, bet nujaučiu, kad nors mano „įrodymai“ tik antriniai, įmanoma argumentuoti. Na pirmiausia tai, kad ji nuoga ir dėl to nesirūpina, leidžia manyti, kad moteris yra uždaroje erdvėje ir niekieno nestebima.

Ankšta patalpa ir radijo aparatas - panašiau į privačią praktiką. Na, o aktyvistas vien jau savo įvardijimu nėra privatus asmuo. Vaizdas sudėliotas plačiai kaip kino kadras, detaliai kaip kriminalistų dokumentacija, siūlo galvoti, kad čia yra tas išorinis žvilgsnis, kuris apžiūri iš šalies. Peršasi išvada, kad net pasyvus gulėjimas gali būti ganėtinai iškalbingas. Neabejoju, medžiagos lietuvių dailėje šiai temai užtektų didelei parodai surengti ir net viskas netilptų.

Dar vienas kūrinys, kurį pavadinčiau nuotykiu ir kurio Džiaukštas tikrai nenutapytų (nes o kam?), yra „Skalbimas“ (1965 m.). Taip pat privataus moterų buvimo atspindys. Čia - pusiau automatinė skalbimo mašina, savo evoliucija netoli atitrūkusi nuo kubilo, palinkusi jauna moteris ir vyresnė sėdinčioji nuvargusiu veidu. Ir vėlgi - tai ne Silvestro savo tinkamą darbštumą demonstruojantis išdidusis medžių purškėjas („Pavasarinis sodas“, 1969), o šimtadarbės moterys, atliekančios kažką neoraus ir savaime suprantamo, kažką tokio nemirtinai fotogeniško.

Neabejoju, kad Petrovos tapyboje be neutralių (laiveliai, natiurmortai) ir programinių (asfaltuotojai ir Elektrėnai) galima aptikti ir daugiau paveikslų-nuotykių. O kiek dar yra meninikų(-ių) nuotykių ar žymių dailininkų paveikslų, kurie tam tikrame kontekste taptų naujais nuotykiais! Tikimybių aibė beribė, todėl panašių netipinių parodų netipinėse erdvėse nekantriai lauksiu ir daugiau.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08