Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 31 (953), 2011 rugsėjo 09 d. > Muzika > Balso skambesio besiklausant
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Balso skambesio besiklausant


Svečiuose pas dainininkę Nataliją Katilienę


Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė

Share |
Natalija Katilienė
Dainininkę Nataliją Katilienę (sopranas), gražiai papildžiusią Lietuvos valstybinės filharmonijos jubiliejinę „Perpetuum mobile“ programą, gerai pažįsta ne tik Lietuvos melomanai.

Pradžioje buvo 1995 m. Rygoje vykusio J. Vitolio vokalistų konkurso diplomas, 1996 m. tarptautinio A. Girardi vokalistų konkurso Vokietijoje III premija bei specialus prizas, o nuo 1996-ųjų iki šiol dainininkė aktyviai dalyvauja įvairiuose festivaliuose – J. Haydno, F. Schuberto Austrijoje, Torūnės tarptautiniame festivalyje Lenkijoje, Naujosios muzikos festivalyje „Rheinsberger Pfingstwerkstatt Neue Musik“ Vokietijoje, „Gaidos“, Vilniaus, Pažaislio, „Kristupo vasaros“, Sakralinės muzikos Lietuvoje, aktyviai koncertuoja šalyje ir svetur. Išbandyti įvairūs vokalinės akademinės muzikos žanrai – nuo klasikos iki šių dienų, parengta ne viena įsimintina kamerinės muzikos programa.

 

„Manau, kad viskas, ką dariau, buvo reikalinga, – sako Natalija Katilienė. – Svarbiausi man kamerinės muzikos rečitaliai. Jie yra kamerinio dainininko vizitinė kortelė. Čia nėra partnerio (kito dainininko), kuris dalį krūvio prisiimtų sau. Daug ne tik muzikinio, bet ir žodinio teksto, reikia išlaikyti klausytojo dėmesį. Svarbu tinkamai parinkti ir išdėstyti programą, gebėti lanksčiai pereiti nuo stambesnio, sodresnio garso reikalaujančio kūrinio prie subtilesnės garso faktūros ir atvirkščiai. Kiekvienas žanras reikalauja suvokti stilistiką, nes yra subtilybių, kurių nežinodamas kūrinį paversi parodija. Vienaip dainuojama vokiška muzika ir visai kitaip – prancūzų autoriai. Skiriasi garso emisija. Ilgai dainavau operetę. Dainininkai žino, koks tai nelengvas žanras. Darbas Klaipėdos muzikiniame teatre suteikė sceninės patirties jungiant dainavimą su judesiu. Koncertuose visada dainuoju originalo kalba. Daugelis dainininkų bando įtikti publikai, neva nesupras. Nemėgstu to daryti. Daug dainuoju barokinės muzikos. Be galo ją mėgstu. Kiekvieną kartą dainuodama J.S. Bachą, pasiduodu jo nenuspėjamai tėkmei ir šviesai. Įtraukia muzikos didybė, ypač vargonų registrų spalvynas, atrodo, Dangus nusileidžia į Žemę. Pasirinkdama kompozitorių, neapsiriboju dviem, trimis dainomis. Viename iš rečitalių dainavau dvylika S. Rachmaninovo romansų. Taip ir aš, ir klausytojas geriau suvokiame muziką. Panašiai buvo su R. Straussu, J. Marxu, Amerikos kompozitoriais. Kiekvienam žanrui ateina savas laikas. Negaliu pasakyti, ką pasirinksiu dainuoti ryt. Ne itin mėgstu G. Verdi (teatleidžia jo gerbėjai), man jis kažkoks banalus arba per daug aiškus. Ir ką Jūs manot? Gavau gaidas padainuoti vienaveiksmę, retai statomą jo operą.“

 

Norisi atkreipti dėmesį į šiųmetį Natalijos Katilienės rečitalį, pavasarėjant įvykusį Taikomosios dailės muziejuje, skirtą jos kūrybinės veiklos penkiolikos metų sukakčiai, nors po jo būta daug kitų koncertų. Pirmiausiai – dėl įdomiai parinktos programos, gerai apgalvotos dramaturgijos, atskleidžiančios dabartinę Nataliją Katilienę ir jos kūrybinius prioritetus. Per tuos penkiolika metų dainininkei teko koncertuoti su žymiais Lietuvos pianistais, instrumentinės muzikos ansambliais, taip pat garsiausiais Lietuvos ir užsienio kameriniais orkestrais, tačiau akompanuoti šiam rečitaliui ji pasikvietė pianistę Eglę Perkumaitę, su kuria prieš penkiolika metų surengė pirmą viešą koncertą, o vėliau ir daugelį kitų svarbių scenos pasirodymų. Nuo to laiko jų keliai neišsiskyrė. Parūpo sužinoti, ar pianisto ir dainininko kontaktas lemia galutinę kūrinio interpretaciją?

 

„Puiku, jei dainininkas ir pianistas yra nuolatiniai partneriai. Tuomet ir kūrinį parengti lengviau, ir per koncertą nėra nereikalingos įtampos dėl ansambliškumo. O galutinė interpretacija priklauso nuo neapčiuopiamo kontakto, inspiruojant viena kitą. Su Egle Perkumaite puikiai suprantame ir papildome viena kitą, panašiai jaučiame ruošiamus kūrinius. Jos dėka mūsų programose skamba daug negirdėtų, Lietuvoje dar neskambėjusių kūrinių. Tai šiuolaikiniai Amerikos kompozitoriai – Ch. Griffes, W. Bolcom, L. Hoiby, W. Walton.“

 

Minėtame koncerte abi muzikantės pasirodė kaip puikiai derančios kūrybinės partnerės, subtiliai jaučiančios viena kitos solo partijas. Programos dinamiškumą lėmė gerai stilistiškai apgalvota jos sandara. G. Faure dainas iš vokalinio ciklo „La bonne chanson“, op. 61, – kamerinio dainavimo „lakmuso popierėlį“ – galėjai traktuoti kaip pakankamai atsargų romantine maniera nepriekaištingai atliktą koncerto įvadą. Jei ne programėlė, anonsuojanti tolesnį koncerto repertuarą, galėjai tikėtis, kad ir toliau viskas srovens akademiška tėkme. Pirmieji kūriniai, įskaitant lyriškai ir su tam tikra nostalgija atliktas F. Poulenco dainas, skambėjo subtiliai, poetiškai, o ypač dėmesį atkreipė techniškai sudėtingos fortepijono partijos, suteikusios galimybę pasigerėti E. Perkumaitės pianistiniu meistriškumu. Pirmosios dalies pabaigoje atliktos arijos iš J. Offenbacho operečių „Meilės kaukė“, „Kelionė į mėnulį“, „Paryžietiškas gyvenimas“ pamažu įsiūbavo ir publiką, ir pačias atlikėjas, nors solistė, atrodė, sąmoningai stengėsi neperžengti santūrumo ribų. Ar reikia gerai mokėti užsienio kalbas, kad dainų tekstai skambėtų kiek galima įtaigiau? – teiraujuosi Natalijos Katilienės.

 

„Save gerbiantis dainininkas privalo tobulai atlikti kūrinį originalo kalba. O tai reikalauja dėmesingų studijų, nes garsas yra vokalizuojamas ir klausytojas gali išgirsti ne tą žodį, nesuvokti teksto prasmės. Kai kurių kalbų žodžiai turi tam tikrą skambėjimo vietą gomuryje – giliau arba arčiau dantų. Vokiečių kalboje daug priebalsių, kurios tarytum trukdo vokalizuoti garsą, prancūzų kalba turi mums sudėtingai ištariamus nosinius garsus. Padainuotas žodis rodo dainininko gebėjimą artikuliuoti nepametant muzikinės linijos.“

 

Ne taip seniai Lietuvoje ėmė skambėti populiarioji amerikiečių miuziklų, operečių, reviu muzika. Prieš keletą metų šį žanrą Lietuvoje ėmė aktyviai propaguoti dainininkas, aktorius, miuziklų režisierius, lietuvių kilmės Kanzaso universiteto docentas Johnas Staniūnas kartu su pianiste Egle Perkumaite, dainininkėmis Jūrate Rudžianskaite, Alicia Gian ir šio straipsnio autore. Antroji aptariamo koncerto dalis taip pat buvo skirta XX a. amerikiečių muzikai. Klausytojams buvo pristatytos amerikietiškos operetės pradininko Victoro Herberto (1859–1924) muzikinių spektaklių ištraukos bei iškilaus džiazo amžiaus menininko Jerome’o Kerno (1885–1945) miuziklų arijos. Trys žymaus amerikiečių kamerinių operų kompozitoriaus Lee Hoiby (1926–2011) dainos supažindino su puikiu komponavimo meistru, nepaklususiu laiko dvasiai, neperžengusiu tonalumo ribų ir likusiu ištikimu Barberio, Strausso, Mahlerio ir ypač Schuberto tradicijoms. Koncerto rengėjos ne be pagrindo pasirinko šį autorių. Pianistas Lee Hoiby aktyviai koncertavo, todėl ypatingą dėmesį skyrė akompanimentui, reikalaujančiam virtuoziško meistriškumo. Jo stilius sudėtingas, rafinuotas, netgi įmantrus. Garsų meną kompozitorius mėgo lyginti su archeologiniais kasinėjimais. Labiausiai jį išgarsino dainos, o jų atlikimą Hoiby patikėjo vienintelei dainininkei Leontyne Price. Ar mokantis šių dainų Natalijai teko pasiklausyti jų įrašų?

 

„Stengiuosi nedainuoti taip, kaip kažkas padainavo. Atlikėjas turi išlaikyti savitą braižą ir individualumą. Suprantama, kūrinio nuorodos įstato į rėmus, atrodo, jog kitaip padainuoti nepavyks. Įdomiausia perklausyti kelias kūrinio interpretacijas, kai jau turiu tvirtą savo versiją. Manau, kad dainininkas turi išlaikyti savitumą ir individualumą. Vis dažniau susiduriu su kūriniais, kurių įrašų nėra. Tarp jų ir dabartinių kompozitorių kūryba. Dažnai nėra galimybės su kompozitoriumi aptarti kūrinio nuotaikos, charakterio, reikia tiesiog bandyti atspėti kompozitoriaus mintis. Turėjau galimybę bendrauti su kompozitoriumi Feliksu Bajoru įrašinėjant „Like The Mist Have I Been“ („Aš buvau tarsi migla“). Tekstas anglų kalba prašėsi emocingesnio garso, ryškių frazių, bet kompozitoriaus girdėjimas neatitiko manojo. Turėjau paklusti ir prisijaukinti jo viziją. Kiti kompozitoriai nenori kontaktuoti net ir prašomi, paleidžia kūrinį į pasaulį ir suteikia laisvę atlikėjui.“

 

Nuo ko prasideda kūrinio parengimo procesas ir kiek jis trunka?

 

„Įvairiai. Yra kūrinių, kurie „noksta“ ilgesnį laiką, yra „greitosios pagalbos“ kūrinių…Tekstą mokausi kartu su muzikiniu. Ritminis piešinys ir melodinė linija padeda greičiau „įsodinti“ žodį. Po to – ilgas, monotoniškas kartojimas. Sunkiau įsiminti tekstus „apie nieką“, gerus poetinius tekstus – P. Verlaine’o, Ch. Baudelaire’o, P. Heyse’s ar J. von Eichendorfo – matau vaizdiniais. Kūrinys, kuris reikalavo daugiau dirbti pradžioje, reikalauja dėmesio ir bandant jį pakartoti po ilgesnės pertraukos. Turiu ir tokių, kuriems užtektų vienos, dviejų repeticijų. Per tam tikrą laiką susiformuoja meistriškumo įgūdžiai, padedantys susitvarkyti greitai.“

 

Kokių vokalistų interpretacinį meną labiausiai vertini?

 

„Studijų metais, kai fonoteka buvo negausi, žavėjausi senosiomis legendomis – Maria Callas, E. Schwarzkopf. Vėliau, pamilusi J.S. Bachą, W.A. Mozartą, žavėjausi Kathleen Battle ir H. Karajano tobulais atlikimais, prancūzų muziką dainuojančių Susan Graham ir R. Hahno balsais, operetės žvaigžde Felicity Lott, patinka pasiklausyti kontratenoro Phillipe’o Jaroussky barokinių interpretacijų.“

 

Kokie yra Tavo pagrindiniai kriterijai, siekiamybės?

 

„Dainininkai laikosi pagrindinių kanonų, išmano itališką, vokišką, rusišką mokyklą, bet kiekvieno jų prigimtis, pedagogo suteiktos žinios, praktiniai įgūdžiai suformuoja savitą garso skambėjimą. Dabar mano garso suvokimas yra susiformavęs. Nesakau, kad jis tobulas, bet su techninėmis problemomis susitvarkau be vargo. Iš savęs reikalauju aiškios frazuotės, rezonuojančio, švaraus garso ir kūriniui reikiamo tembro, garso spalvos. Bet tai tik chrestomatiniai dalykai, o esmė visai kitur. Ar tavo siunčiamas garsų srautas pasieks klausytojo sąmonę, ar jis kvėpuos kartu su tavim? Metodinis žinių bagažas reikalingas, tik metodika neturi užgožti atlikėjo prigimties, jo individualumo.“

 

Tam pritaria ir buvusi Natalijos Katilienės pedagogė prof. Regina Maciūtė, ji stengiasi išsaugoti savo studenčių originalų balso tembrą, prigimtinį toną, moko atrasti daugiau obertonų, panaudojant ir galvos, ir „patalpoje“ už balso stygų esančius rezonatorius. Labiausiai džiaugiasi, kad jai pavyksta išlaikyti, jos manymu, vieną pagrindinių principų – nė viena jos studentė nėra tiesmukai perėmusi savo dėstytojos balso tembro. Pati profesorė dėkinga dėstytojai Veronikai Fatejevaitei už įdiegtą „vidinę šypseną“, kuri savaime atveria rezonatorius, ir iki šiol vadovaujasi Lilijanos Šukytės dainavimo metodika, paremta įkvėpimo pozicija, „paradoksaliuoju“ kvėpavimu, kuris jai pačiai padėjo atrasti antrą savo dainavimo kokybę. Natalijai Katilienei teko susipažinti su dviem skirtingomis dainavimo mokyklomis. Studijas pradėjusi pas Gražiną Apanavičiūtę, vėliau jas tęsė R. Maciūtės dainavimo klasėje.

 

„Šios dainininkės yra labai skirtingos. G. Apanavičiūtės, vienos iš Lietuvos operos primadonų, pagrindinis repertuaras buvo sukauptas operoje, o R. Maciūtė pasižymėjo kaip ryški kamerinės muzikos interpretatorė. Neišvengiamai gavau dalį jų abiejų. Iki dabar žavi G. Apanavičiūtės garso tembrų įvairovė, kartais tokia širdies skausmo giluma atsiveria, o kartais tarsi iš niekur ateina švarus skaidrumas. Kiek kartų bandžiau interpretuoti F. Bajoro vokalinį ciklą „Kodėl?“, visada girdėdavau jos tembro subtilybes ir supratau, kad jos atlikimas yra tobulas. R. Maciūtė davė intelektualųjį pradą, ką jau kalbėti apie tikrą europietišką garso formavimo ir girdėjimo kultūrą, kamerinės muzikos interpretacijos suvokimą.“

 

Prof. R. Maciūtė pripažįsta, kad lengviau dirbti su profesionalios metodikos negavusiu vokalistu, todėl su Natalija yra tekę diskutuoti dėl balso formavimo ir įtikinti, kad jos lyrinis sopranas turi ir gali skambėti lengviau. „Mūsų santykiai išliko žmogiški ir šilti, – sako ji. – Džiaugiuosi jos koncertiniu smalsumu, nuolat rengiamais rečitaliais, kurių pastarųjų dienų koncertinėje praktikoje apskritai akivaizdžiai mažėja. Natalija sugeba pritraukti klausytojus vis kitokia negirdėta programa.“


 

„7 meno dienos“ Nr.31 (953), 2011-09-09

Versija spausdinimui

Komentarai

upJ1DP4I, 2016-05-02 12:04

What an awesome way to explain this-now I know evtiyehrng!

OKvmggkwjWDzgtbYRn, 2011-12-01 06:03

All of my questions settled-thnkas!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti