Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Sutartinės, amatai ir Zaraso ežeras


Įspūdžiai iš keturioliktojo festivalio „Mėnuo Juodaragis“


Algirdas Klova

Share |
D. Jadevičienės nuotrauka
Prieš prasidedant tarptautiniam nepriklausomam postfolkloro, alternatyvios muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivaliui (taip jį oficialiai įvardija organizatoriai) „Mėnuo Juodaragis“, vienoje TV laidoje jis buvo pristatytas kaip folkloro festivalis.

Tyliai nusišypsojau, prisiminęs smarkias folklorininkų diskusijas dėl to, ką galima vadinti folkloru ir kur sau vietos turėtų ieškoti „komercine“ jų pavadinta world music, bet tokį festivalio apibūdinimą išgirdęs apsidžiaugiau. Ir ką gi gali pasakyti, kai daugiau nei 90 proc. dalyvaujančių Lietuvos ir užsienio grupių glaudžiai susijusios su folkloru, rodomi filmai, skaitomos paskaitos, rengiami specialūs projektai, meno parodos, amatų kiemas, demonstruojamos istorinės kovos ir kita. „Mėnuo Juodaragis“ gyvuoja nuo 1997 metų, tad šiemet vyko jau keturioliktą kartą.

 

Štai ką apie „Juodaragį“ mano jo sumanytojas ir vadovas Ugnius Liogė: „Mėnuo Juodaragis“ – tai vyksmas, kurį vienija idėja, kad mes turime labai seną kultūrą, kuri nėra iki galo pažinta, o norint ją pažinti trūksta ne tik dokumentinių duomenų. Taigi visa tai kompensuoja kryptinga kūrybinė veikla, kuri kyla iš asmeninės patirties. O tai, ko gero, natūraliausia. Šio festivalio tikslas – parodyti, kad etninė kultūra yra universali vertybė ir ją galima atkurti taip, kad ji būtų gyva ir šiandien. Etninė tradicija gali puikiai derėti su modernumu, tai nėra atgyvena. „Mėnuo Juodaragis“ visą mūsų etninę patirtį grąžina į kasdienį gyvenimą.“

 

Vienas svarbiausių šių metų festivalio akcentų buvo sutartinės – nuo autentikos iki naujo jų panaudojimo kūryboje. Labai gerai, kad tradiciniu pavidalu didžiojoje scenoje jas pademonstravo Daiva Vyčinienė ir grupė „Trys keturiose“ (gaila, kad šiek tiek strigo garsinimas). Po ąžuolu įsikūrė sutartinių mokykla, sutartinių magiją demonstravo vėl ta pati Daiva su grupe „Trys keturiose“. Autentiškas sutartines giedojo ir kiti ansambliai. Stilizuoti sutartinių elementai skambėjo ne vieno kolektyvo repertuare. Malonu, kad ankstyvoji lietuvių polifonija buvo aptarta ir teoriškai – palapinėje paskaitas skaitė Daiva Vyčinienė, Gaila Kirdienė, Dalia Urbanavičienė.

 

Daug dėmesio šiemet buvo skirta dambreliui – muzikos instrumentui, kuriuo nuo seno grota Lietuvoje. Egidijaus Darulio vadovaujami Pasvalio ir Ukmergės dambrelininkai pasirodė didžiojoje scenoje, kur vienu metu skambėjo net keli dambreliai, o amatų kieme jie mokė festivalio svečius groti šiuo unikaliu instrumentu.

 

Labai daug kolektyvų skirtingai traktavo liaudies muzikos motyvus. Vieni juos įpindavo į roko ar kitos jaunimo muzikos kūrinius, kiti citavo motyvus, treti ėjo lengvesniu keliu, tiesiog „gražindami“ liaudies muziką svetimais ritmais ar harmonija. Todėl daugelis labai laukė Donio pasirodymo. Šis muzikantas visada koncertuoja su didžiuliu būriu bendraminčių, tačiau šį kartą teko šiek tiek nusivilti – jis buvo vienas. Suskambo gerai žinomos dainos, kurias kadaise įdainavo Rasa Sera, tačiau jos neišvydome. Tai buvo geros kompozicijos, puikūs įrašai, tačiau tokiame rimtame festivalyje norėjosi ne tik muzikinių „konservukų“, bet ir gyvos kūrybos scenoje. Šiuo požiūriu labai nudžiugino grupė „Pievos“ – puikus skambesys, savita folkloro samprata, originali pasaulėžiūra, netiesmuka etnoso traktuotė originaliuose tekstuose.

 

Šiek tiek nuvylė bendra jaunimo postfolkloro grupių panorama. Beveik visos grupės vienodos, nelabai profesionalios, pasirinkusios lengviausią folkloro citavimo kryptį. Gerąja prasme nustebino vokalinis ansamblis „Devyni“ – gražios, nors ir elementarios lietuvių liaudies dainų aranžuotės, gerai derantys jauni balsai, daugiabalsumas, kūrybiškumas ir entuziazmas, tiesa, šiek tiek pritrūko patirties ir laisvumo.

 

Panašią muzikos kryptį puoselėjančioms mūsų jaunimo grupėms reikėtų pasimokyti iš „Juodaragio“ užsienio svečių. Festivalyje pasirodę kolektyvai ne tik savaip originaliai traktavo etninius ar istorinius elementus, bet ir apskritai pasižymėjo savita muzikine kalba, mąstysena, išraiškos priemonėmis. Labiausiai turbūt išsiskyrė „Taruta“ (Ukraina), „Poludnica“ (Lenkija), „Troll Bends Fir“ (Rusija), „Dazkarieh“ (Portugalija).

 

Iš nemuzikinių festivalio akcentų norėčiau išskirti Amatų kiemą. Čia, priešingai nei kituose renginiuose, kur dalyvauja amatininkai ar tautodailininkai, daugiausia dėmesio skirta ne prekybai dirbiniais, o edukacijai. Kiekvienas amatininkas mielai paaiškina apie savo amato istorinę kilmę, papasakoja apie meno dirbinius, techniką, priemones. Stebino daugybė šuniukų ir dar daugiau vaikučių, kas, matyt, simbolizuoja gerovę.

 

Šalia Amatų kiemo galėjai išvysti ir istorines kovas, kurias demonstravo klubų „Varingis“ ir „Karionys“ nariai. Stebėdamas šias kovas nustebdavau, kaip visa tai tikroviška, ir pamiršdavau, kad tai vaidyba, matyt, kartais taip nutikdavo ir patiems „kariams“.

 

Tie, kurie pasirinko „Kino ir paskaitų palapinę“, matyt, turėjo atsisakyti visų kitų renginių, nes paskaitų temos buvo tokios įdomios, o paskaitos tokios informatyvios, kad jų klausantiems tikrai nelikdavo laiko malonumams. Šios žinomų Lietuvos istorikų, kalbininkų, etnologų paskaitos galėtų būti skaitomos ne tik festivalyje, joms galima skirti specialią konferenciją.

 

Po visą salos teritoriją išsidėstę simboliniai medžio ir šiaudų vartai, ženklai ir kiti kūriniai nuolat primindavo, kad ši vieta kažkuo ypatinga. Tad labai džiaugiuosi, kad „Mėnuo Juodaragis“ grįžo į Zaraso ežero salą, tą nuostabią gamtos oazę, kurioje puikiai dera vanduo, augalai, saulė, muzika, liaudies menas, apeigos, žmogaus fantazija, dekoracijos ir viskas, kas iš meilės sukurta.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.31 (953), 2011-09-09

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti