Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Vargas dėl proto?


Operos „Meilės eliksyras” premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre


Edmundas Gedgaudas

Share |
M. Raškovskio nuotr.
Pirmoje devyniolikto amžiaus pusėje klestėte klestėjo dainavimo menas. Ištisa plejada italų operos dainininkų tapo aukščiausiais etalonais ateities kartų atlikėjams.

Meteoru operos padangėje blykstelėjęs Vincenzo Bellini savo operų partijas rašė galvodamas apie vieno ar kito dainininko balsą ir tobulai įvaldytą dainavimo techniką, o Fryderykas Chopinas savo mokiniams pianistams rekomenduodavo klausytis, kokius stebuklus atveria žmogaus balsas ir jo atitikmenų ieškoti fortepijono garsų paletėje. Beje, tų dviejų genijų melodinėje iškalboje esama nemenko giminingumo. Prisiminkim kad ir pirmame „Normos” veiksme skambančią maldą „Casta diva”... Ši opera rampos šviesą išvydo 1831 metais, o Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras” - tik penkiais mėnesiais vėliau. Pirmojoje iš jų esama sąsajų su Chopino muzika, o antroji skatina galvoti apie inspiracijas, patirtas iš Gioachino Rossini operų. To pernelyg anksti kūrybą į hedonistinę gyvenseną (ir kulinarinių receptų komponavimą) iškeitusio genijaus vizijas plėtoja buffa stilių savaip interpretuojančios Donizetti partitūros, pasiekusios apogėjų dešimtmečiu už „Eliksyrą” vėliau parašytoje operoje „Don Paskualė”.

Įdomūs laikai. „Don Paskualės” premjera įvyksta tais pačiais 1843 metais, kaip ir Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas”. Metais anksčiau pirmą kartą nuskambėjo Giuseppe's Verdi „Nabukas”, sietinas su dramatiškųjų Donizetti operų (tarp jų verta prisiminti „Liučija di Lamermūr”) naujovėmis.

Visos čia paminėtos operos pabuvojo dabar nacionaline vadinamoje scenoje ir kai kurie teatro lankytojai jas tebepamena. Tai - skirtingos muzikos ir teatro apraiškos, rodžiusios kiek kitokį požiūrį į operos meną negu tas, kokį patyriau per pirmus du „Meilės eliksyro” spektaklius (gruodžio 31 ir sausio 3).

Pirmoji pažintis su „statytojų brigada” įvyko per spaudos konferenciją. Iš jos man labiausiai įsiminė režisieriaus Oskaro Koršunovo ir scenografo Gintaro Makarevičiaus samprotavimai apie veikalo pobūdį bei ketinimus į jį pažvelgti savaip. Supratau, kad sceninė vizija mus perkels į kaitrioje saulėje sirpstančių vynuogių, vyno ir meilės šalį, kurios saitą su antikos laikų dvasia rodys kažkur šmėžuojančios satyrų vėlės - suprask, kad ir pakitusiomis formomis, viskas tebesitęsia. Kintanti šviesa glamonės senos architektūros formas. Ką pašnabždom (lyg būtų dramos aktorė) susakė kostiumų dailininkė, gražuolė Agnė Kuzmickaitė, negirdėjau, bet nuoširdžiai patikėjau, jog iš tų šnabždesių gims puikios visumos verti dalykai. O satyrų vėlės man visai susuko galvą, ir jau mačiau jas ne tik kaip mitologinių jėgų liudytojas, bet ir kaip šį bei tą apie laiko paslaptis arba trapias džiaugsmo akimirkas nutuokiančias būtybes. Taigi išvysime paslaptingą, siužetėlio prasmę iš esmės praturtinantį spektaklio komponentą. Kiek ir kokioje plotmėje jis veiks?

Bet gal verčiau į premjerų progomis rengiamas spaudos konferencijas nevaikščioti. Ir gal išvis praverstų pamiršti, kas režisuos, kas dainuos. Tik kaip treniruoti „pilkąsias ląsteles”, kad jos tą padarytų? Kol kas ne visada tai pavyksta, tad su atminties balastu sėdžiu pritemusioje salėje, laukdamas pirmųjų orkestro garsų.

Vos jiems suskambus, efektingai į portalo šonus skrieja uždanga. Arkos... Sakytum, jos laikinai sukurptos čia tuoj prasidėsiančiai rajono dainų šventei. Už jų - dangaus mėlynė. Atmintis mane stumteli į Chruščiovo laikus su jų „naujais vėjais” suprovincialėjusių teatrų scenose. „Pribaltika”, jau apsieinanti be skudurinių vynuogynų. Nedidukės aikštės viduryje - fontanėlio rentinys, iš jo rangosi baltos kojytės, paskui ir tokie pat žmogeliukai. Šventę pradedanti mokinukų programėlė? Ne, čia mane pakankinusios satyrų vėlės (gal vis dėlto gerai, kad nuėjau į konferenciją?). Regis, choreografės Editos Stundytės pamokytos, bet sau vietos nerasdamos jos strakalios kur reikia, o dažniau kur nereikia. Maivysis „iliustruodamos” muziką, veikėjų išgyvenimus. Taip darkytis dabar madinga. O muzika... Kas klausosi, tas girdi, kur ji čia ir be tokių „tarpininkų” labiau, o kur mažiau iškalbinga. Tiesa, vienoje kitoje vietoje angeliukais virtę tvarinėliai sustings, netgi suklus, tapdami skulptūrų grupe. Vieną iš jų matysim, kai per dangų plaukiantį mėnulį lydės paslaptingiausia šios operos melodija.

Grįžkim į operos pradžią. Sceną bemat pripildo choras. Vilki drąsiai spalvingais, bet gero skonio nepažeidžiančiais drabužiais. Beje, programoje ir fojė surengtos parodėlės vitrinoje eskizų spalvos tauresnės, juose matai ir užuominų į personažų charakterius. Bravo! Bet grįžkim, grįžkim...

Atmintis skatina pasitikėti šia akimirka. Ji neklysta - viskas skamba tiksliai, operos choro vadovo Česlavo Radžiūno vizija, kaip visada, aiški, realizuota sąmoningu ir, matyt, pašėlusiai reikliu darbu. Paskui, stebėdamas chorą kitose spektaklio situacijose, kažkodėl pagalvojau apie „Lietuvos” ansamblį režisavusią ranką. Gal teberežisuojančią... Tuščia jos, tik kad ir čia kažkodėl vyksmą diktuoja šaltoka geometrija. Vyksmą? Lyg reginys taptų teatru, veikėjams rikiuojantis pagal spalveles ir „piešinį”. Bet choras skamba taip, kad skaitančios knygelę, Tristano ir Izoldos meilės slėpinių apstulbintos kaimietukės Adinos išdainuojama nuostaba sklando padebesiuose. Tokia Joanos Gedmintaitės vizija? Manau, kad vis dėlto nei jos, nei dirigento Modesto Pitrėno, tikrai motyvuotai įsivaizduojančio skambančią partitūros realybę, ją daug kur artinančio prie trapios juvelyrikos. Gal tik pristigo laiko, juk teatras yra teatras, ne viską numatysi. Susigroti, susidainuoti, susiklausyti...

Pala, bet pradėjom juk nuo dainininkų iš Donizetti laikų, savo balsais kompozitoriams įkvėpdavusių nuostabias operas. Iš kokių dausų nusileisdavo dieviška balso ir jam patikėtos muzikos vienybė? O gal savo menui be išlygų atsidavę žmonės sukurdavo nežemišką operų realybę, iš scenos spinduliuojančią dvasios atgaivą? Jos - savomis priemonėmis - siekdavo ir genialusis scenografas Liudas Truikys, ir Jonas Aleksa. Gal, sakau, jie kurdavo atmosferą, kuri artistui įžiebdavo viziją - ne paskirų garsų, o ištisinės frazių tėkmės ir ne iš karto apčiuopiamų jos dėsningumų. Įpareigojančią viziją. Ir pirma jos pakopa tada tampa balso paruoštis, tas tarsi fizinis (bet ar tik?) dalykas.

Ne nuo vakar suvokiu, kad jis vis dažniau tarsi nebūtinas. Kiek dainininkams rūpi, kad jų pratyboms vadovautų patyrusių specialistų ausys, nutuokiančios apie vokalo estetiką, tikslumą ir muzikos turinį? „Išmokau tekstą ir dainuoju”, - atleiskit, bet tokia mintis man pasigirsdavo net tarp Gedmintaitės ganėtinai stropiai parengtos partijos eilučių.

Pamenu (o ar galėčiau kitaip?), koks artistinis sąmoningumas gaubė Gedmintaitės kuriamą Rachelės vaidmenį „Žydėje”. Bandau įsivaizduoti kaitrią, jau teatro legenda tapusią to spektaklio repeticijų atmosferą. Esu tikras, jų nepamiršo ir Edmundas Seilius. Savaime tokie dalykai neatsiranda, tad esu linkęs šios premjeros Adiną ir Nemoriną matuoti pagal aname spektaklyje patirtą kūrybos ir artisto asmenybės išsiskleidimo mastą. Juk primityvoko pietiečio dainuojamas romansas - viena iš dangiškiausių akimirkų per visą operos istoriją. Kas jis, šis Nemorinas? Kaimo nevykėlis? Kokie jo vidiniai matmenys? Beje, nuosekliai nesekęs „Triumfo arkos”, per kelis vakarus spėjau patirti šio dainininko galią panirti į muziką ir jo nuovoką apie tai, „ką tada daryti”. Tad tegu ši galia, o ne tiesmukai iliustruojamas intraverto charakteris jį veda nuo pirmųjų operos akimirkų.

Audrius Rubežius šiam personažui suteikia plastiškai raiškesnę išorę, bet muzikiniam ir grynai vokaliniam jo vaizdiniui bręsti labai praverstų jau minėtos gero vokalo koncertmeisterio ausys.

Dirigentas? Režisierius? Kas toliau brandins spektaklį, kurio muzikoje įkoduoti reikalavimai primena klasikinį baletą arba Mozarto koncertą fortepijonui, kur „nėra už ko pasislėpti”? Bet juk to teatro scenoje mano kartos žiūrovai tebepamena kur kas sudėtingesnę Donizetti operą - „Don Paskualę”, kurios kiekvienas personažas gyveno savo autentišką gyvenimą, kurdami pasigėrėtiną muzikos ir siužeto vienybę. Ir kokiu lygiu! Pabandytų kuris nors griebtis „štampo”... Vlada Mikštaitė tokiam bemat užkurtų pirtį, po kurios jis nemiegotų dvi naktis. Tačiau ką apie personažo tiesą - teatrinę ir muzikinę - „Eliksyro” artistams kalbėjo Oskaras Koršunovas? Juk tai jis, o ne dirigentas (taip supratau per spaudos konferenciją) praleido didesnę laiko dalį repetuodamas su jais kamerinėje salėje. Kokiuose šlaituose sirpo tie vaidmenys ir ar tikrai saulės kaitra brandino pirmą šio sezono premjerą? Spoksau į grakščios išorės savitiksles mizanscenas, į mechaniškai atliekamas choro „scenines užduotis”. Ir turiu pasijusti esąs teatre?

Seržantas Belkorė. Laimonas Pautienius džiugiai priima bufoniško „širdžių ėdiko” bruoželius, žaismingai juos niuansuoja. Seniai pažįstame to artisto muzikinių ir aktorinių veiksmų vienybę, kitaip lyg ir nebegali būti. Dainiaus Stumbro „ėdikas” perteiktas stambesniais potėpiais, protarpiais pralendančiais ir į pernelyg tiesmukai naudojamą puikų balsą. O klajojančiu gydytoju apsimetęs šarlatanas Dulkamara po dviejų matytų spektaklių žiūrovo atmintyje išlieka Arūno Malikėno jam suteiktu pavidalu. Pasigėrėtinai preciziškai dainuoti jam taip pat natūralu, kaip ir žaidžiant kurti opera buffa stiliaus personažą. Šiurkštesniu balsu šią partiją dainuojantis Egidijus Dauskurdis šiame teatre vis dar stokoja jam tinkamų boso vaidmenų, gal ir todėl savaip „neįsibėgėja”. Jis (bent kol kas) - ne Malikėnas, kuriam ir keblioje situacijoje padės įgimta ir profesionaliai nugludinta savistaba.

Spalvingo drabužio potėpiu ir tvarkingu dainavimu į reginio visumą estetiškai jungiasi Jurgitai Lopetaitei tekęs skalbėjos Džanetos vaidmuo. Smagiai rūksta dūmai iš Dulkamaros „automobilio” kamino. Tiesa, per antrąjį spektaklį jų nebeliko. Gal krizės prispaustas teatras suskubo taupyti? Spalvos, jų deriniai grupuojant reginio dalyvius, Eugenijaus Sabaliausko nukreipiamų spalvingų šviesų atšvaitai ant arkos arba ties ja atsiradusių laiptų. Operos vestibiulio aliuzija? Ironiškas žvilgsnis į žanrą? O gal visas šis operinis reginys režisieriui tėra atokvėpis po teatrinio spektaklio, kurio pagrindinį herojų Ramunė Marcinkevičiūtė apibūdina šitaip: „Tai stiprus Hamletas, bet didėjanti priklausomybė nuo ilgo galvojimo jį savaip deformuoja.”

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09

Versija spausdinimui

Komentarai

mZHFYZtVFDBa, 2011-10-23 10:18

That's more than senislbe! That's a great post!

Teresė, Kolegei, 2010-04-29 07:57

Taip jau susidėjo, kad spektaklį pamačiau tik vakar. Gal E. Seiliaus bel canto nuostabus šeštoje parterio eilėje, tačiau balkone, skirtingai nei 4 kitų pagrindinių vaidmenų atlikėjų, jo beveik nebuvo girdėti, ypač jei truputį pasisukdavo į šoną. Recenzijos autoriui visiškai pritariu dėl E. Dauskurdžio, ypač stokojusio judesio plastikos.

Pans, 2009-02-01 00:26

Truputi gaila, kad niekas man nesugebejo pakomentuoti straipsnio autoriaus isvadu. Matyti, munduro skalbimas yra kur kas svarbesnis uzsiemimas... O kaipgi mane uzsipuole, kad uzginu laisva nuomone.. Ar tik nebus buve atvirksciai: juk visu pirma visiskai issiginta musu panu ir amuru...

b, 2009-01-16 00:13

O cia tai diskusija! Ne su viskuo sutinku, ka raso Gedgaudas, bet skaityti jo tekstus visada labai jauku. Megstu ji. Velgi, tokio komentatoriaus, kaip Panas, seniai nemaciau. Respect!

Jaronimas, 2009-01-15 17:07

Negi, kai Kurie Skaitytojai Laukė Tiktai Pagirų...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti