Gruodžio 19 d. Taikomosios dailės muziejuje koncertavo Maskvos Valstybinės akademinės filharmonijos solistas, pianistas Viačeslavas Griaznovas. Gruodžio 31 d. Vilniaus paveikslų galerijoje, Nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009” tarptautinės dailės parodos „Pirosmani” atidaryme dainavo trys talentingi Tbilisio valstybinės konservatorijos magistrantai - sopranas Marika Gulordava (jau ir šio miesto Valstybinio operos ir baleto teatro solistė), tenoras Pilipė Gatčava ir baritonas Goča Abuladzė, bei Tbilisio valstybinio operos ir baleto teatro solistas tenoras Armazas Darašvilis. Jiems akompanavo Tbilisio konservatorijos profesorius Teimurazas Elijava, pelnęs pripažinimą ir apdovanojimų kaip puikus koncertmeisteris įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Jis prieš keletą dešimtmečių baigė šios konservatorijos vokalo ir fortepijono klasę, todėl ne tik moka tobulai valdyti fortepijoną, bet supranta ir jaučia dainavimo subtilybes. Be to, šiame koncerte tarp vokalinių numerių savo aukštą profesinį meistriškumą, meninį brandumą demonstravo tobulinęsi užsienyje ir grįžę darbuotis Lietuvoje, broliai Dainius (smuikas) ir Aidas (fortepijonas) Puodžiukai, įkvėptai duetu atlikę F. Chopino Noktiurną, J. Brahmso Skerco ir G. Gershwino tris preliudus.

Iš Sachalino kilusio Viačeslavo Griaznovo, prieš porą metų baigusio Maskvos konservatorijos studijas, ryškiausias laimėjimas - pirmoji premija neseniai pasibaigusiame Maskvos tarptautiniame S. Rachmaninovo konkurse, kurio programa tikrai sudėtinga, reikalaujanti profesinio brandumo, sceninės patirties ir neeilinės ištvermės. Anot pianisto, jo profesinę sėkmę lėmė puikus Maskvos muzikos mokyklos dėstytojos pianistės Nanos Kandelaki mokymas. Ji suformavo jo meninius principus, kurių, atrodo, jis tvirtai laikosi (į klausimą, ar jis vis dar tobulina savo traktuotes, jeigu išgirsta įdomius kūrybinius kitų atlikėjų sprendimus, atsakė tvirtai, tarytum su nepasitenkinimu: „Ar aš turėčiau kopijuoti?...”), technikos subtilybes.

Gruodžio 19 d. koncerto programa buvo labai įvairi bei sudėtinga: J. Haydno Sonata Es-dur, M. Ravelio trijų pjesių ciklas „Gaspard de la nuit” („Nakties vaiduoklis”, 1908), Aleksandro Čaikovskio Sonata Nr. 2, F. Liszto du transcendentiniai etiudai - „Pūga” ir „Klajojančios ugnys” bei „Ispaniška rapsodija”. Stebino tobula muzikinio vyksmo kontrolė, preciziškas visų detalių atlikimas, patogus, laisvas faktūros valdymas, santūrios, sukauptos traktuotės, labai saikingas pedalų naudojimas, vidinė energija, kulminacijose išsiliejanti galingais skambesiais. Atrodė, kad jo nevargina sudėtingi muzikiniai tekstai, maksimalus susikaupimas. Jo dvasinis pasaulis - ramus, tvirtas, protingas. Dėl tokios nuostatos nė vienas programos kūrinys nebuvo sušildytas emociniais išgyvenimais, stilistinius skirtumus išdavė pati muzika. Kadangi mažai naudotas dešinysis pedalas, kūriniai skambėjo labai tiksliai ir gana rūsčiai. J. Haydno trijų dalių Sonata buvo puikiai išanalizuota, paskambinta meistriškai, ne trapiu, imituojančiu senovinius instrumentus, o tiksliu, aiškiu, pakankamai skambiu garsu. M. Ravelio ciklas interpretuotas taip pat neįprastai dėl tarytum statiškos, bet įtraukiančios klausytoją į skirtingų muzikinių vaizdinių kūrimą, nelabai spalvingos (mažai dešiniojo pedalo!), bet savo rūstumu ir meistriškumu gana įtaigios traktuotės.

Po pertraukos buvo įdomu išgirsti šiuolaikinę A. Čaikovskio trijų dalių Sonatą. Jos dalių pavadinimai - Čakona, Skerco, Arija - asocijuojasi su senovinio ciklo forma, bet muzikinė kalba yra šiuolaikiška, monotematinė, paremta kiekvienos dalies skirtinga sudėtinga ritmika. Čakonoje girdėjome aštrius analogiškus akordinius, tarsi metalinius skambesius, kurių slinktys buvo panašiai ritmiškai sudėliotos. Skyrėsi tik jų intensyvumas, tarpais suminkštinamas skambesys iki tylaus, „pūkinio” tembro. Skerco dalyje - intervalai, maži akordėliai, trumpesni laiko atžvilgiu, tarsi „nutrupėję”, bet dar aštresnė ritmika, daugiau pauzių tarp slinkčių, įvairiai sudėliota panaši muzikinė medžiaga. Arijoje jau girdime tarsi dainininkų rečitatyvus, išdėstytus pabirusiomis atskiromis natomis. Joje - keli gražiai skambančių melodijų intarpai, kuriuos pianistas „šildė” dešiniuoju pedalu.

F. Liszto kūriniuose vėl imponavo pianisto vidinis „užtaisas”, aukštas profesinis meistriškumas, virtuoziškumas, sugebėjimas „Ispaniškoje rapsodijoje” (kaip ir kituose šio vakaro kūriniuose) sujungti formą, galingai paskambinti kulminacijas. Ir čia - mažai šilumos ar jautrumo.

Bisui pianistas mielai paskambino tris kūrinius, kuriuose išgirdome tarsi kito atlikėjo traktuotes. F. Chopino Valsas cis-moll, Nr. 2, op. 64, nuskambėjo laisvai, su natūraliu rubato, šiltai (nors dešinysis pedalas buvo saikingai naudojamas, bet meistriškai sušildė ir sujungė muzikinę medžiagą). Kiti du pianisto paskelbti kūriniai - „Rachmaninovo itališka polka”, „Rachmaninovo vokalizas”, - pasirodė besančios meistriškos jaunojo virtuozo transkripcijos, improvizacijos šiomis temomis. Pirmoji, „Polka”, pasižymėjo sudėtingais, neįtikėtinais virtuoziniais „triukais” (panašiai kaip tai daro kitas Rusijos virtuozas D. Macujevas), o antroji, „Vokalizas”, žavėjo nuostabiais, šiltais sodriais ir švelniais harmoniniais skambesiais, ypatingu dvasiniu nusiteikimu.

Gruodžio 31 d. Vilniaus paveikslų galerijoje koncertavo jaunatvišku entuziazmu ir temperamentu trykštantys Gruzijos dainininkai. Koncerto vedėja Zita Kelmickaitė pasakojo apie atlikėjus, komentavo jų programą, kaitino klausytojų nuotaiką šmaikščiomis pastabomis. Iš pradžių vyrai - tenoras P. Gatčava (mažiausiai iš kolegų patyręs vokalistas, baigęs Šota Rustavelio teatro ir kino universitetą kaip aktorius ir, nors nepažino natų, dėl sugebėjimo skambiai ir švariai dainuoti priimtas į Tbilisio valstybinės konservatorijos Vokalo fakulteto magistratūrą, taigi tik dvejus metus profesionaliai studijuoja), baritonas G. Abuladzė bei tenoras A. Darašvilis padainavo gruzinų kompozitorių D. Arakišvilio, R. Lagidzės, A. Mačavarianio bei Z. Paliašvilio dainų. Po to buvo temperamentingai, su maksimaliu užsidegimu atliktos vokalistų pasaulinio „auksinio” repertuaro arijos iš R. Leoncavallo, G. Puccini, G. Rossini, G. Verdi operų. Baritonas G. Abuladzė išsiskyrė iš savo kolegų tenorų nepaprastu artistiškumu, išraiškingu frazavimu, ryškiu nuotaikų perteikimu, žavėjo kūrybingumu, laisvu ir kartu tiksliai organizuotu dainavimu. Jo traktuotėje R. Lagidzės „Skundas” nuskambėjo liūdnai, įtaigiai, skausmingai, Renato arija iš G. Verdi „Kaukių baliaus” - dramatiškai, su vidine jėga, o Figaro arijoje iš G. Rossini „Sevilijos kirpėjo” vokalistas atsiskleidė kaip šmaikštus, kūrybingas, virtuoziškai ryškus interpretuotojas.

Šio koncerto žvaigždė, anot Z. Kelmickaitės, buvo įtaigi, puikiai valdanti savo gražų balsą, profesionali ir kūrybinga dainininkė, sopranas M. Gulordava. Ji - 2007 m. respublikinio Tbilisio vokalistų konkurso laureatė, Maskvos tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse laimėjo trečiąją premiją. Aukščiausias jos laimėjimas - pirmoji premija M. Caballe vokalistų konkurse. Žavėjo jos giliai ir įtaigiai padainuotos Leonoros arija iš G. Verdi operos „Likimo galia”, Fidelijos arija iš G. Puccini operos „Edgaras”, nuostabiai išraiškingai traktuotas Tigranos ir Edgaro duetas iš tos pačios operos. Čia jai vykusiai talkino tenoras A. Darašvilis, 2007 m. tarptautiniame Baku vokalistų konkurse laimėjęs pirmąją premiją, o 2008 m. Juliano Gaiare vokalistų konkurse (Ispanijoje) pelnęs iš žiuri studijų stipendiją. Ši liekna, puikios sceninės išvaizdos gruzinė žavi ir originalia, tik jai būdinga plastika, kuklia princesės laikysena.

Koncerto pabaigoje skambėjo „delikatesai” - gruzinų liaudies dainos, pakerėjusios interpretavimo lankstumu, ypatingų melodijų vingiais, improvizacijų grožiu.

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09