Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Apetitas skaityti


Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai


Jonas Ūbis

Share |
Seniai žinau, kad Lietuvoje knibždėte knibžda vampyrų. Paskutinės pagonių valstybės vardas įpareigoja. Patriarchališkos jos gyventojų vertybės - taip pat. Tačiau tik skaitydamas naują žurnalo „Kinas“ numerį (tiesa, kvepiantį ne krauju, o spaustuvės dažais) sužinojau apie paslėptą vampyrų prasmę ir įtaką kultūros istorijai.

Natalijos Arlauskaitės straipsnis „Vampyrai apie kultūrą ir kiną“ atskleidžia ne vieną kino vampyrų poveikio ir nemarumo paslaptį. Straipsnyje trumpai aprašytas vampyrų atsiradimas, tai, ką jie dažniausiai įkūnija kine. Pasak straipsnio autorės, „neigiamas arba pavojų keliantis kultūros dėmuo filmuose apie vampyrus įgyja draudžiamo, nekonvencionalaus, baustino geismo pobūdį“. Tradicinius Holivudo 4-ojo dešimtmečio vampyrus Arlauskaitė lygina su vėlesniais, klasikinės naracijos kino - su būdingais eksperimentiniam kinui ir taip skaitytojui atskleidžiama vampyrų paskirtis. Manau, kad šiuos atradimus kiekvienas skaitytojas galės pritaikyti pagal savo asmeninę kino vampyrų patirtį.

Panašiai ir kituose naujojo „Kino“ straipsniuose susilieja kino istorija ir kino dabartis. Vaido Jauniškio straipsnis „Antikristai pagal rinką“ kupinas pasvarstymų, kur link ritasi ambicingasis Europos kinas, visada siekęs atskleisti sudėtingas problemas, sukurti filosofinių poteksčių ir subtilios psichologijos prisodrintus vaizdus. Pasiremdamas dviejų ir Lietuvoje dabar madingų kūrėjų - dano Larso von Triero ir vengro Kornélio Mundruczó - kūriniais, Jauniškis aptaria tai, kas skambiai vadinama naujuoju Europos kinu bei jo iššūkiais ar provokacijomis. Nei von Triero „Antikristas“, nei Mundruczó filmas „Delta“ ar spektaklis „Frankenšteino projektas“ nesužadino kritiko entuziazmo. Jis analizuoja madingų kūrinių sėkmės, jų autorių prisitaikymo prie rinkos dėsnių, skandalo kaip rinkodaros elemento mechanizmus. Jauniškio išvados skaudžios, bet teisingos.


Diskusijų apie „Antikristą“ atgarsiai - ir Izoldos Kiedošiūtės straipsnyje apie pagrindinį vaidmenį filme suvaidinusią ir Kanuose už jį apdovanotą Charlotte Gainsbourg. Jos portretas papuošė ir naujojo „Kino“ viršelį. Jauniškio pasvarstymus pratęsia ir recenzijos. Rūta Birštonaitė kaip visada įžvalgiai ir subtiliai parašė apie Pedro Almodóvaro „Šaltus apkabinimus“. Santa Lingevičiūtė liko nepatenkinta naujausiu Steveno Soderbergho filmu „Informatorius!“. Nijolė Andrijauskienė recenzavo specialiųjų efektų Roberto Zemeckio „Kalėdų pasaką“ ir animacinį Shane'o Ackerio „Devintąjį“. Auksė Kancerevičiūtė įtikinamai paaiškino, kodėl ją nuvylė Rebeccos Miller filmas „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“, sukurtas pagal jos pačios parašytą knygą, kuri ką tik pasirodė ir lietuviškai. „Namų kino“ rubrika ir N. Andrijauskienė rekomenduoja tai, ką galima pasižiūrėti neperžengus šiltų namų slenksčio. Pristatomi filmai, skirti patiems įvairiausiems skoniams: Uli Edelio „Badderio-Meinhof kompleksas“ pasakoja garsiausios 7-ojo dešimtmečio vokiečių teroristų grupuotės istoriją. Animacinė Henry Selicko „Koralaina ir slaptos durys“ skirta didžiai užsiėmusiems tėvams ir jų nuobodžiaujantiems vaikams. Jameso Gray'aus „Mažoji Odesa“ - niūrių filmų apienusikaltėlius mėgėjams. Stanislavo Govoruchino serialas „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ jau seniai yra kultinis. Tuo, matyt, viskas ir pasakyta.


Gerą kiną, bent jau Lietuvoje, dažniau pamatysi per kino festivalius. Laukiant prancūziškų „Žiemos ekranų“, kartu su Jurga Stakėnaite bus pravartu prisiminti vieną prancūzų kino didžiųjų - festivalis rengiasi pristatyti Alaino Resnais retrospektyvą. Autorė rašo apie šio kuklaus kino revoliucionieriaus gyvenimo kelią ir paaiškina, kodėl be Resnais filmų modernusis kinas būtų visai kitoks.


Šį rudenį Lietuvoje būta daug kino renginių, o juose - garsių svečių. Su „Scanoramoje“ apsilankiusiu „Oskaro“ laureatu Jamesu Marchu apie dokumentinį kiną kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė. Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo prizo laureatą Hubertą Sauperį po „Darvino košmaro“ peržiūros kalbino Santa Lingevičiūtė. Živilė Pipinytė negali pamiršti lenkų vaidybinio kino festivalio Gdynėje ir trumpai pristato jo laureatus, kuriuos aš tikiuosi pamatyti per artimiausią lenkų filmų festivalį čia, Vilniuje. Sonata Žalneravičiūtė aprašo įspūdžius iš Tarptautinio Leipcigo dokumentinio ir animacinio kino festivalio. Lukas Brašiškis savo laiške iš Niujorko kviečia kartu paklaidžioti po sinefilams svarbias miesto vietas, kur nuolat rodomi geri filmai, ir pasakoja apie miestą, kuris gyvas ne tik kine, bet ir kinu.


Lietuvių kino sukelti įspūdžiai ne tokie ryškus. Rasa Paukštytė recenzuoja Igno Miškinio „Artimas šviesas“, bet analizuodama filmą ji atskleidžia ir daug gilesnius šių dienų lietuvių kino procesus. Straipsnyje apie šį ir kitus naujus lietuviškus pilno metražo filmus („Stiklainis uogienės“ ir „Giedrė“) Sonata Žalneravičiūtė konstatuoja, kad esminis jų bruožas yra tuštuma. Optimistiškiau nuteikia Irmos Šimanskytės parašyta keturių lietuviškų trumpo metražo filmų, kuriuos sukūrė Lina Lužytė, Dovilė Šarutytė, Andrius Blaževičius ir Tomas Smulkis, recenzija. Monika Krikštopaitytė recenzuoja videomenininko Evaldo Janso filmą „Garso takelis“, Agnė Narušytė - Petro Savickio ir Liudvikos Pociūnienės „Meninykus“, Živilė Pipinytė - Julijos ir Rimanto Gruodžių „Upę“, Skirmantas Valiulis - neseniai pasirodžiusią Romos Pauraitės-Puplauskienės knygą apie Lietuvos televizijoje kurtą kiną ir jo autorius.


Tikiuosi, kad apetitą skaityti „Kiną“ jau sužadinau. Tuo ir baigiu.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.45 (874), 2009-12-11

Versija spausdinimui

Komentarai

NFkUfJubLZDJjkymn, 2012-02-17 11:32

Balandis 15 d, 2010Kai tai bus triaki b?tina, tada ir gersim.Cia labiau buvo akcentuotas antibiotiku vartojimas, nors jie ir neb?tini, kaip persalus, apsigripavus ir pan.

mazas, 2010-01-03 11:19

paspauskit kartu klavisus CTRL ir + karta ar kelis
raides padides

jona, 2009-12-14 19:54

Taip norisi viską greičiau paskaityti, bet raidytės tokios mažos... teks įveikinėti mažais "kąsneliais"... manau, kad net ir jaunas akis toks smulkus šriftas gali greitai nuvarginti... Tai, ką pajėgiau perskaityti- viskas patiko...

kertukas, 2009-12-13 15:25

Kino teatruose Vilniuje - tikrai. Manau šis numeris geresnis už praėjusį.

., 2009-12-12 09:06

Ar jau yra spaudos kioskuose?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti