Todėl tokia svarbi man atrodo šiandien LTV (23.45) naujausiu režisieriaus filmu „Eurazijos aborigenas“ (2010) prasidedanti Barto filmų retrospektyva. Su Bartu į lietuvių kiną atėję kūrėjai, kitaip nei dauguma ankstesnių kinematografininkų, jau buvo miesto vaikai. Kartu su jais lietuvių kine atsirado ir naujas herojus – miesto marginalas, amžinas klajūnas, apimtas nevilties ir beprasmybės, vienišius, ieškantis namų šiame benamių pasaulyje. Neatsitiktinai ankstyvuosiuose šios kartos filmuose akcentuojama tuštuma – tuščios erdvės, apgriuvę namai, nežinomų baimių ir aistrų išsekinti žmonių veidai. Toks ir „Eurazijos aborigeno“ herojus Gena, kurį suvaidino pats režisierius. Išduotas verslo partnerio Gena blaškosi po visą Europą – Maskva, Vilnius, Paryžius, Lenkijos kemsynai, Atlanto pakrantė... Kirsdamas svetimas erdves jis nesuranda nei savęs, nei nusiraminimo, nei saugaus prieglobsčio. Palyginti su kitais Barto filmais, „Eurazijos aborigene“ atsirado siužeto punktyras, energingesnis montažas, pakeitęs režisieriui įprastą būsenų – tam tikro vidinio peizažo fiksavimą.

Kiti Barto filmai bus rodomi per LTV2. 1990-ieji, kai sukurtas pirmasis Barto filmas – dokumentinė juosta „Praėjusios dienos atminimui“ (LTV2, 26 d. 21.40), – buvo lūžio metai visai sovietinei imperijai. Tačiau Bartas niekad nesiekė rodyti išorinių politinių ir socialinių permainų apraiškų. Šiame trumpo metražo dokumentiniame filme jau kaip ant delno visas būsimas Barto kinas. Šalčio stingdomas miestas, keisti jo klajūnai ir dar labiau stingdantis vienatvės, nereikalingumo pojūtis.

Filmo pavadinimas atskleidžia svarbiausią Barto kino sudedamąją dalį – laiką. Būtent aštrus tekančio, prabėgusio, nebesugrąžinamo laiko pojūtis ir suteikia Barto filmams keisto monumentalumo (galima prisiminti Julios Kristevos monumentalaus laiko, kaip linearinio laiko priešingybės, apibrėžimą), archetipiškumo. Tai pabrėžia ir Barto taip mėgstami ilgi statiški kadrai, lėtas filmo ritmas, montažas kadro viduje ir tobulos mizanscenos, dažnai išnykstanti riba tarp dokumentinio fiksavimo ir vaidybinio kino. Barto filmuose visada įdomų stebėti keistą vaizdų transgresiją – nuolatinį realistiškai nufilmuotų vaizdų, kasdieniškų gestų ir žvilgsnių virtimą gryniausios prabos metafizika ir poezija, gyvenimo nuotrupų ar akimirkų – amžinybe. Todėl Barto kelionės visada simboliškos, nesvarbu, kur keliautų jo filmų herojai, – į Sajanus ar Kauną.

Keista, bet dauguma Barto filmų jau tapo istorija. Kinas keičiasi taip greitai, kad puikiai suprantu poreikį grįžti prie ištakų – nebyliojo ar apskritai ankstyvojo kino. Iš to kyla ir Michelio Hazanaviciaus „Artisto“ sėkmė. Neabejoju, kad per kurias nors žinias tikrai matėte jo triumfo akimirkas teikiant „Auksinio gaublio“ apdovanojimus. Tai ir ženklas, kad neišvengiamai artėja „Oskarų“ sezonas, visada pasižymintis žiniasklaidos daugiažodžiavimu, liaupsėmis ir šedevrų pažadais. Porą ankstesnių metų nugalėtojų žada ir ši savaitė. TV3 šią naktį (20 d. 23.40) siūlo praleisti su Jameso Camerono „Titaniku“ – mazochistams primygtinai siūlau pasižiūrėti ir palyginti su balandį kino teatrų žadamu atnaujintu 3D variantu.

LTV sekmadienį (22 d. 21.15) siūlo prisiminti kitą „Oskarų“ triumfatorių, apdovanotą net 9 statulėlėmis, ir vieną kino postmodernizmo įsigalėjimo pranašų – Bernardo Bertolucci „Paskutinį imperatorių“ (1987). Filmo pagrindas – paskutiniojo kinų imperatoriaus Pu Yi autobiografija, kurią jis parašė kartu su savo broliu Pu Chieh ir redaktoriumi Li Wenda. Beje, pastarieji du buvo ir filmo konsultantai. Pu Yi tapo imperatoriumi 1908 metais, būdamas vos trejų. Revoliucijos metais respublikonai jį išvijo iš Pekino ir imperatorių rezidencijos – Uždrausto miesto. Pu Yi tapo po truputį Kiniją okupuojančių japonų marionete, buvo priklausomas nuo opijaus. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jį pagavo rusai ir perdavė naujiems Kinijos valdovams komunistams, bet Mao nenužudė Pu Yi, tik pasiuntė į konclagerį „persiauklėti“. Išėjęs į laisvę Pu Yi tapo eiliniu piliečiu ir gyvenimą baigė būdamas Pekino botanikos sodo darbuotoju.

Bertolucci sugebėjo sujungti epiškumą ir intymią istoriją, neišvengiamai egzotišką vakariečiams kinų kultūrą ir įtaigią kino plastiką. Tiksliausias filmo apibūdinimas, kokį teko skaityti, – tai filmas apie žmogų, kuris niekad pats nelėmė savo gyvenimo, nuo mažens už jį sprendė kiti. Gyvu dievu Pu Yi nuolat kas nors manipuliavo – imperatoriaus dvaras, japonai, komunistai, nors jis svajojo tik apie normalų gyvenimą. Paradoksas, bet tai atsitiko tik po to, kai Pu Yi išgyveno lagerių siaubą.

„Paskutinis imperatorius“, manau, iki šiol liko visais požiūriais pritrenkiančiu reginiu, ilgam išliekančiu atmintyje. Be abejo, tai ir operatoriaus Vittoro Storaro nuopelnas. Dešimtys tūkstančių statistų, tikri budistų lamos ir Uždraustas miestas filme – ne kompiuterio sukurta iliuzija.

Dar vieną vertą dėmesio kino biografiją šią savaitę parodys LTV2. Tai Antono Corbijno „Kontrolė“ (25 d. 22 val.). Filmo herojus – britų roko grupės „Joy Division“ lyderis Ianas Curtis. Nepakėlęs šeimyninio gyvenimo problemų, augančios šlovės ir meilės kitai moteriai, jis 1980 metais nusižudė. Ir Curtis, ir „Joy Division“ buvo ekonominės recesijos ir Margaret Thatcher politikos pažymėtos britų prarastosios kartos vėliava. Filmas sukurtas pagal jo našlės Deborah knygą. „Kontrolės“ režisierius Antonas Corbijnas išgarsėjo kaip fotografas, vaizdo klipų kūrėjas. Jaunystėje susižavėjimas „Joy Division“ paskatino jį persikelti į D. Britaniją. Tad vaidybinis filmas, kurį sukūrė penkiasdešimt dvejų metų debiutuojantis režisierius, – ir pagarbos duoklė Curtisui bei britų rokui, ir labai asmeniškas gestas.

Režisierius Andrejus Nekrasovas – vienas aktyviausių Vladimiro Putino režimo priešininkų. Prieš kelerius metus Vilniuje jis pristatė dokumentinį filmą apie Litvinenkos nužudymą, tarptautinio dėmesio sulaukė ir jo filmas apie Rusijos ir Gruzijos karinį konfliktą. Dabar Nekrasovas – vienas aktyviausių Rusijos permainų šalininkų. Pirmadienį (23 d. 21.30) LTV rengiasi pradėti rodyti naują Nekrasovo filmą „Viso gero, draugai partiniai!“ apie paskutinius Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečius. Tikiuosi, kad LTV rodys visas šešias oficialiosios Maskvos pyktį sukėlusio serialo dalis. Filmas analizuoja, dėl ko taip sparčiai dezintegruojasi komunistiniai režimai, o jo pradžia – 1975-ieji, kai komunistinis blokas – sovietai ir jų sąjungininkai – buvo zenite. Nekrasovas ir jo duktė Tatjana pasakoja savo ir kitų savo amžininkų istorijas, iš kurių ir susideda didžiųjų permainų laikotarpis, 1991 metais pasibaigęs SSSR žlugimu.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.3 (971), 2012-01-20